Šis tyrimas atkreipia dėmesį į konkretų geną. Jau XX a. pradžioje šis klausimas buvo analizuojamas ir buvo įrodyta, kad žmogaus ūgis didele dalimi nulemtas genų. Apie 90 procentų normalaus žmogaus ūgio įvairovės lemia genai, ir tik 10 procentų – aplinka.
Tuo metu mokslininkai susiginčijo, ir kai kurie teigė, kad skirtingo žmonių ūgio negalima paaiškinti genais. Matematikas Fišeris įrodė, kad ūgio įvairovę galima paaiškinti genais, jei darome prielaidą, kad ūgį lemia kelių genų kombinacija.
Tuo metu suformuluota idėja, kad žmogaus ūgį lemia keletas genų, ir vėliau patikslinta, kad įtakos turi ir genai, ir aplinka. Tokio pobūdžio yra ir daugelis žmogaus ligų, kurios nėra griežtai paveldimos.
Komentuojamas tyrimas leido geriau pažinti vieną geną, kuris jau buvo žinomas. Tyrimai parodė, kad to geno variacija gali lemti nedidelius žmogaus ūgio skirtumus. Genas HMGA2 buvo atrastas 1995 metais. Jis nustatytas žmogaus 12-oje chromosomoje (žmogus turi 23–24 skirtingas chromosomas). 12-oje chromosomoje šiandien žinoma 1400 genų.
Iš jų 487 siejami su konkrečiomis žmogaus ligomis. Šis genas pradžioje buvo susietas su ligomis: pasirodė, kad jei šitoje vietoje chromosoma nutrūksta, tai gali nulemti įvairius piktybinių auglių tipus: seilių liaukų adenomas, gimdos liomiomas, endometrinius polipus, kaulų auglius etc. Todėl šis genas buvo pradėtas tyrinėti kaip genas, lemiantis onkologinių ligų atsiradimą.
Tyrinėdami šį geną mokslininkai aptiko, kad jo analogas pelėse (nes daugelis žmogaus ir pelių genų yra identiški) siejamas su mažu ūgiu. Todėl šį geną pavadino pigmėjų genu, nors pigmėjai to geno pakitimų neturi. Tai davė postūmį tyrinėti šį geną ir tą chromosomų vietą. 2005 metais mokslininkai aprašė 8 metų berniuką, kuris buvo žymiai aukštesnis už normą – 1,69 cm. Tam vaikui buvo diagnozuotas smegenų auglys. Todėl buvo manoma, kad genas HMGA2 susijęs su augimo sutrikimais.
Ištyrus geno įvairovę tarp normalių sveikų žmonių paaiškėjo, kad žmonės turi skirtingus šio geno nukleotidus. Paaiškėjo, kad turintys tam tikrą nukleotidą yra aukštesni 1 cm už kitus. Šis nukleotido variantas siejamas su aukštesniu ūgiu. Iki šiol buvo tik bendros teorijos dėl genų ir aplinkos, o šis tyrimas – jau konkretus faktas. Galime rasti tuos genus ir parodyti, kaip genas ar jo struktūros variantas lemia žmogaus ūgį. Šis kelias perspektyvus analizuojant žmogaus kokybinius požymius: intelektą, odos spalvą. Atskirą nukleotidą galima susieti su gyvenimo įpročiais, aplinka.
Ar bus galima laisvai reguliuoti ūgį?
Šis genas veikia ir kitus genus: gamina baltymą, veikiantį kitus genus. Jei užblokuosime ar aktyvuosime šio geno veiklą, tai kiti genai lems ūgio padidėjimą ar sumažėjimą. Taigi tai įmanoma net nekeičiant pačių genų, o veikiant reguliavimą. Ar žmonės norės tai daryti, sunku pasakyti.
