Daugiausiai galimybių pamatyti baltuosius lokius būna spalio ir lapkričio mėnesiais, kuomet lokiai susirenka ir laukia kol sustorės ledas virš jūros. Gamtininkai šį periodą vadina „vaikščiojančiu žiemojimu“, nes lokiai nieko neėda iki ledo susiformavimo bei taupo energiją tingiai vaikštinėdami bei ilsėdamiesi.
Ekologiniu požiūriu tai yra geriausias laikas kuomet galima lokius stebėti jų netrikdant. Iš tiesų ledo belaukiantys šiaurės lokiai yra gana smalsūs sutvėrimai. Jie neieško maisto, nenori su niekuo peštis, jų per daug nejaudina pravažiuojantys automobiliai ir jie netgi prieina prie transporto priemonių jas apuostyti bei pažiūrėti pro langus. Prie lokių geriausia artintis tuomet, kai jų smalsumas nėra nukreiptas vien į maistą.
Toks artumas prie šių didžiulių plėšrūnų yra neseniai atrastas dalykas. Ilgą laiką jų gyvenamosios vietos buvo žmonių neliestos žemės, niekam nepriklausančios užšalusios plynės. Bet dėl pasaulinio atšilimo ir padidėjusio tarptautinio susidomėjimo šiaurės gamtinių išteklių panaudojimu šioje teritorijoje staiga padidėjo žmonių aktyvumas. Ir turistai, ir pramonė veržiasi į šią anksčiau nepažintą karalystę – ir nelabai žinoma kaip išspręsti vis aštrėjantį konfliktą tarp lokių ir didėjančio žmonių kiekio.
Nepaisant to, kad baltieji lokiai yra pagrindiniai Arkties plėšrūnai, jų padėtis vis prastėja: jų gyvenamieji plotai tirpsta didėjančiu greičiu. Netgi Churchill apylinkių mikrokosmose gausu pavojaus ženklų. Ši gerai ištirta lokių populiacija nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio sumažėjo 22 procentais, o vidutinis lokio svoris sumažėjo 68 kilogramais.
Daugiausiai problemų kelia ledas – arba tiksliau ledo trūkumas. Baltieji lokiai beveik visą savo metinę kalorijų normą gauna iš jūros žinduolių, pagautų ties ledo eketėmis. Jie yra išsivystę taip, kad jiems lengva virškinti sočiuosius ruonių riebalus. Tuo tarpu sausumoje randamą maistą jiems virškinti sunku.
Šiltas oras kelia daug problemų. Pavasarį jūros ledas ištirpsta dar prieš tai, kai lokiai spėja sukaupti pakankamą riebalų kiekį. Rudenį ledo danga susiformuoja vis vėliau ir vėliau, o tai lokius verčia badauti laukiant kol jūra užšals. Dabar lokiams tenka plaukti didesnius atstumus tarp žemės ir ledo dangos, ir nors baltieji lokiai yra puikūs plaukikai – jie buvo pastebėti nuplaukę beveik 100 km atstumu nuo kranto – dabar kai kurie lokiai, beviltiškai ieškodami maisto, paskęsta.
Lokių problemos patraukia vis daugiau visuomenės dėmesio ir staiga visi užsimanė juos pamatyti, kol šie dar neišnyko. Turistinės kelionės po baltųjų lokių gyvenamąsias vietas dabar pardavinėjamos lyg karštos bandelės. Churchill kaime didžiausios turizmo bendrovės „Natural Habitat Adventures“ vienas iš įkūrėjų Steve‘as Morello bei vienas iš pasaulyje garsiausių Arkties žinduolių tyrinėtojų Ianas Stirlingas pabrėžia, kad baltųjų lokių turizmas lokiams ir Arkties ekosistemai yra be galo naudingas, nes didina visuomenės susidomėjimą Arktimi.
Gali pasirodyti, kad globalinis atšilimas yra tolimas ir abstraktus dalykas, bet šių lokių gyvenimuose jau matomas jo poveikis. Laukinėje gamtoje lokiai yra žaismingi, sudėtingi gyvūnai, garsėjantys švelniais motinų ir lokiukų santykiais bei gebėjimu per metus apeiti 200 000 kv. kilometrų plotą. Nesvarbu, ar matytumėte juos prie Churchill kaimo, ar iš kruizinio laivo Grenlandijos arba Spitsbergeno pakrantėse, jus sužavės lokių dvasia ir didingumas. Baltieji lokiai labiau nei bet koks kitas gyvūnas simbolizuoja pačią gyvybės esmę aplinkoje, kuri tuo pačiu metu yra ir atšiauri, ir trapi. Tai – priminimas to, kas laukia ir mūsų pačių.
