Didieji galaktikų susijungimai vyksta tuomet, kai susilieja panašaus dydžio galaktikos.
Mokslininkai, vadovaujami Harvard-Smithsonian astrofizikos centro (JAV) mokslininko Kennetho Rineso pastebėjo didžiausią iki šiol matytą galaktikų jungimosi procesą. Šiame jungimesi dalyvauja keturios galaktikos, esančios galaktikų spiečiaus CL0958+4702 centre. Šis spiečius yra apie 5 mlrd. šviesmečių nuo Žemės atstumu.
Trys besijungiančios galaktikos yra maždaug Paukščių tako dydžio, o ketvirtoji yra maždaug tris kartus masyvesnė. „Tai yra didžiausias iš didžiųjų susijungimų vertinant pagal bendrą žvaigždžių masę“, - sakė K.Rinesas, pridūręs, kad šis susijungimas iš pirmosios vietos pagal masyvumą išstūmė dviejų Paukščių tako dydžio galaktikų, žinomų kaip Antenos galaktikos, susijungimą.
Susijungimas stebėtas infraraudonųjų spindulių spektre, naudojant Spitzer kosminį teleskopą (JAV). Mokslininkai taip pat pastebėjo didžiulę vėduoklės pavidalo senų raudonų žvaigždžių sankaupą, esančią maždaug už 360 000 šviesmečių nuo susijungimo centro. Manoma, kad šios žvaigždės buvo išsviestos iš galaktikų šioms spirale artėjant vienai prie kitos. „Tai yra kitas gana įspūdingas dalykas – žvaigždžių kiekis šioje sankaupoje prilygsta maždaug trims Paukščių takams“, - sakė K.Rinesas.
Tikėtina, kad bėgant laikui apie pusę šių žvaigždžių bus pritrauktos prie susijungusių galaktikų – jos vieną gigantišką junginį sudarys po maždaug 100 mln. metų – o kitos žvaigždės nusklęs į tarpgalaktinę erdvę.
Tai leidžia manyti, kad kitos anksčiau pastebėtos jokiai galaktikai nepriklausančios žvaigždės, esančios galaktikų spiečiuose, taip pat buvo išsviestos iš savo gimtųjų galaktikų vykstant didiesiems susijungimams, teigia K.Rinesas. „Buvo svarstoma iš kur atsiranda šios spiečių viduje esančios pavienės žvaigždės – ar jos susiformavo už galaktikų ribų? Tai neatrodo labai tikėtina“.
Pasak mokslininko, atradimas suteikia informacijos ir apie kur kas fundamentalesnę paslaptį. „Tai atsako į klausimą kaip susiformuoja pačios masyviausios galaktikos Visatoje“. Taip yra dėl to, kad pačios masyviausios iki šiol stebėtos galaktikos – sveriančios tiek, kiek 10 Paukščio takų – yra gretimų galaktikų spiečių centruose, kuriuose mes matome 13,7 mlrd. metų po Didžiojo sprogimo senumo.
Naujai atrastas galaktikų junginys yra už 5 mlrd. šviesmečių, o tai reiškia, kad astronomai mato procesus, vykusius prieš 5 mlrd. metų. „Jei matytume šį spiečių tokį, koks jis yra dabar, jungimasis būtų seniai pasibaigęs“, - aiškino K.Rinesas, pridūręs, kad galaktikų junginys atrodytų panašiai, kaip gigantai, esantys gretimuose galaktikų spiečiuose.
Įdomu tai, kad keturios besijungiančios galaktikos yra sudarytos iš senų raudonų žvaigždžių. Tai verčia manyti, kad visos šios galaktikos labai seniai neteko dujų, iš kurių formuotųsi naujos žvaigždės – maždaug per pirmuosius 5 mlrd. metų po Didžiojo sprogimo. Tai dera su kitais gana naujais stebėjimų duomenimis, parodančiais, kad spiečiuose esančiose galaktikose, kurių paprastai ten būna šimtai, yra mažiau jaunų žvaigždžių nei galaktikose, nepriklausančiose spiečiams.
„Dėl to ginčijamasi jau ne vieną dešimtmetį. Mokslininkai pasidalinę į dvi stovyklas – prigimties ir ugdymo“, - sakė K.Rinesas.
Prigimties scenarijaus šalininkai mano, kad galaktikos Visatos jaunystėje augo skirtingais greičiais, priklausomai nuo galaktikų atsiradimo vietoje esančios tamsiosios materijos kiekio. „Esmė būtų tame, kad galaktikos tankesnėse aplinkose, kuriose bėgant laikui susidarė spiečiai, formavos greičiau nei ne tokiose tankiose aplinkose“, - pasakojo K.Rinesas.
Tai reiškia, kad galaktikos tankiuose spiečiuose tiesiog formavosi ir išbaigė savo dujų atsargas anksčiau nei galaktikos, esančios mažesnėse grupėse (kaip Paukščių takas) ar pavienės santykinai tuščioje erdvėje esančios galaktikos.
Pagal ugdymo scenarijų žvaigždžių formavimosi greitis priklauso nuo galaktikos aplinkos. Todėl sąveikaujant su kitomis galaktikomis netenkama dujų arba jos įkaitinamos, tokiu būdu neleidžiant formuotis naujoms žvaigždėms.
„Prigimties ir ugdymo priešprieša gali būti nusakyta taip: Ar dujos pačios susinaudojo ir suformavo žvaigždes, ar jas kaip nors veikė aplinkinės galaktikos? Skirtumas yra labai subtilus – būtent dėl to ginčas truko labai ilgai“, - sakė mokslininkas.
