Lietuvos teritorijoje anksčiau aptiktos dar septynios gyvenvietės, kuriose būta polinių pastatų, tačiau jų liekanos yra ne po vandeniu, o drėgnų ar durpingų pakrančių žemės kloduose. Be to, tos gyvenvietės, esančios Švenčionių ir Plungės rajonuose bei Šventojoje, yra iš ankstesnio, neolito, laikotarpio.
Luokesų gyvenvietės unikalios tuo, kad jų visi pastatai buvo pastatyti ant polių – ežero seklumose arba labai drėgnoje paežerės žemėje. Dėl to jos savo struktūra artimos klasikinėmis vadinamoms Alpių regiono polinėms gyvenvietėms, kurios datuojamos tuo pačiu – bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus laikotarpiu. Daug tokio tipo priešistorinių gyvenviečių aptikta Šveicarijoje, šiaurinėje Italijoje, Vokietijoje. Artimiausios panašios polinės gyvenvietės rastos ir tyrinėtos Mozūrų ežeruose Lenkijoje, yra jų ir Skandinavijoje. Polinių gyvenviečių yra aptikę ir latviai, tačiau jos yra iš gerokai vėlesnio periodo – IX–XI amžių.
Lietuvos istorikai tikisi, kad kruopštūs Luokesų ežero gyvenviečių tyrinėjimai galbūt padės atsakyti į intriguojamą klausimą: kas buvo polinių gyvenviečių išradėjai – mūsų protėviai ar Vakarų Europos gyventojai, ir kuria kryptimi vyko šios idėjos sklaida.
Už kantrybę – atlygis
Pirmoji polinė gyvenvietė Šveicarijoje, Ciūricho ežere, atrasta dar 1854 metais. Lietuvos archeologai analogišką radinį Luokesų ežere aptiko tik 2000-aisiais. Juos prie pustrečio tūkstančio senumo gyvenvietės liekanų atvedė sena sakmė, kurią išeivijos žurnalistas Bronius Kviklys įamžino savo enciklopediniame leidinyje „Mūsų Lietuva“.
Pasak legendos, iš Luokesų ežero žmonės anksčiau traukdavo labai kietus senus rąstus ir iš jų ręsdavo trobas. Archeologams iš pradžių kilo idėja, kad legendoje minimi rąstai gali būti kadaise ežere stovėjusio tilto liekanos. Todėl pirmiausia legendą pagrindžiančių įrodymų, pasikliaujant logika, ieškota siauriausioje ežero vietoje ir sąsiauriuose tarp ežero kranto ir salos – ten, kur būtų galėjęs stovėti tiltas. 1999 metais vykę pirmieji žvalgymai buvo bevaisiai, tačiau archeologai nebuvo linkę taip greitai pasiduoti. Jau kitais metais jų kantrybė ir pasiaukojimas atsipirko su kaupu – lietuvių archeologai su kolegomis iš Lenkijos Torūnės universiteto įlankoje palei šiaurinį ežero krantą, seklumoje, aptiko į dugną įkaltų polių liekanas. Tai, kad aptiktas itin įdomus objektas, dar žvalgybos metu paliudijo ir kiti radiniai: lipdytos keramikos puodas, trinamosios girnos, akmeninio kirvuko ašmenys bei skobtinė lenta su dviem išskobtomis skylėmis.
Nuo tada Luokesų ežeras kiekvieną vasarą sulaukia archeologų komandos, ieškančios mūsų protėvių materialiosios kultūros liekanų. 2001-aisiais toliau žvalgant ežero pakrantes, pietvakarinėje dalyje po vandeniu aptikta dar viena polinė gyvenvietė, tad teko jas pradėti numeruoti. Ir ši radimvietė apipinta legendomis. Vietos žmonės pasakoja, kad nuo šalia iškyšulyje esančio Laumių kalno per ežerą buvęs nutiestas tiltas, o paežery dažnai vakarais galima girdėti, kaip laumės žlugtą skalbiančios. Luokesų ežero II gyvenvietės vietoje tąkart aptikti poliai, ant jų suvirtusios horizontalios medinės konstrukcijos, rasta degėsių ir keramikos šukių.
Luokesų ežero radiniai parodė, kad ne visi padavimai ir sakmės apie nuskendusius miestus, bažnyčias, Napoleono lobius ar kitas paslaptis yra laužti iš piršto. Neretai tai yra kolektyvinės atminties lūpomis perduodamos iš kartos į kartą žinių nuotrupos, ilgainiui pakitusios, hiperbolizuotos ir įgavusios stebuklinę formą.
Lentomis klotas kelias
Šiemet birželio pabaigoje Luokesai, kaip įprastai vasarą, sulaukė svečių, kurie pakrantėje įkūrė palapinių stovyklą ir ėmė rengtis kelias savaites trunkantiems povandeniniams darbams. Priešistorinės Luokesų ežero gyvenvietės jau seniai tapo tarptautiniu archeologijos objektu. Šiemet lietuviams nebe pirmą kartą vėl talkino Bazelio (Šveicarija) ir Oksfordo (Jungtinė Karalystė) universitetų mokslininkų grupė. „Panoramos“ žurnalistai šiaurinėje Luokesų pakrantėje, prie I gyvenvietės, lankėsi įprastos archeologų darbo dienos metu, tyrimams jau įsibėgėjus.
Iš anksto telefonu nupasakotu maršrutu sėkmingai privažiavę paežerę, mokslininkų stovyklą radome tik po to, kai plačiomis lentomis išklotą kelią per pelkėtą pakrantės teritoriją parodė vietos gyventoja. „A... archeologai? Sukite už trobos ir patys pamatysite, kur eiti,“ – mostelėjo besišypsanti moteris, matyt, jau įpratusi dirbti povandeninių tyrinėtojų svečių kelrode.
Pora šimtų metrų, ir atsidūrėme mišku apaugusioje paežerėje. Kelios margaspalvės palapinės, pavėsinė su lauko virtuvėle, taikiai spragsintis nedidelis laužas, į kaladę įkirstas kirvis ir sukapotų malkų krūvelė – iš pirmo žvilgsnio viskas primena paprastą vasarotojų stovyklą. Vėliau akis užkliūva už eilinių poilsiautojų buičiai neįprastų objektų: kilnojamojo elektros generatoriaus, ant virvės, ištemptos tarp dviejų medžių, padžiautų narų kostiumų, keistų kiaurai permirkusių juodų rąstelių rietuvės.
Stovyklavietės žmonės atvykėliais pernelyg nesidomi, kol jie patys neprisistato ar neužmezga pokalbio – matyt, jų čia kasdien apsilanko ne vienas ir ne du. Kol kelias valandas viešėjome pas archeologus, prie ežero apsidairyti atvyko dar porą jaunų biologų.
Archeologinis eksperimentas
Iš pradžių teko luktelėti, kol į stovyklavietę su maisto produktais iš artimiausios parduotuvės kartu su kanadiete kolege Jenny Craig sugrįš archeologė Elena Pranckėnaitė – su ja tarėmės pasikalbėti apie Luokesų ežero tyrinėjimus. Tuo metu kartu su atvykėliais biologais išklausėme kito archeologo – Roko Kraniausko – įvadinį pasakojimą apie mūsų protėvių iš Luokesų ežero buitį.
Tik vėliau sužinojome, kad R.Kraniauskui priklauso vieno iš Luokesų ežero I gyvenvietės atradėjų laurai. Tai jis susidomėjo B.Kviklio užrašytomis sakmėmis ir patikėjo, kad jos nėra be pagrindo. Povandeninių archeologinių radinių paieška Aukštaitijos ežeruose buvo R.Kraniausko diplominio darbo studijuojant universitete dalis. Iškelta hipotezė, kad ežero dugne turėtų būti priešistorės reliktų, pasitvirtino su kaupu.
R.Kraniausko nuomone, mūsų protėviai ant vandens kūrėsi veikiausiai dėl to, kad taip buvo paprasčiau, nei gabalą žemės naujai gyvenvietei išplėšti iš šimtamečio miško. Prieš pustrečio tūkstančio metų beveik visa dabartinės Lietuvos teritorija buvo ištisa bekraštė giria. Gyvenvietė ežero seklumoje garantavo neišsenkančius vandens išteklius, be kurių gyvybė neįmanoma, be to, čia buvo saugiau, o maisto atsargas visada būdavo galima papildyti ežere sugauta žuvimi.
„Viena iš priežasčių, kodėl buvo įsikuriama virš vandens, – labai lengva statyba, – kolegos pasakojimą papildė į stovyklavietę sugrįžusi E.Pranckėnaitė. – Atlikome eksperimentą ir sėkmingai patvirtinome šią hipotezę. Iš rąstų ir lentų sukonstravome trikampį rėmą, kuris išlaikytų žmones virš dumblo, nes ežero dugnas labai smigus. Tada čia pat miške nusikirtome sausuolį ir iš jo pasigaminome septynių metrų polį. Trys vyrai atsistojo ant rėmo ir vien savo jėga, be jokių papildomų įrankių, sukamaisiais judesiais tą polį per septynias minutes į ežero dugną sustūmė per keturis metrus. Vadinasi, pastatyti polinę gyvenvietę buvo galima labai greitai.“
Paslaptinga platforma
Nors Luokesų ežero gyvenvietės tyrinėjamos jau kelerius metus, darbas po vandeniu vyksta lėtai – archeologams iki juos dominančio kultūrinio sluoksnio tenka atsargiai kastis per tūkstantmečiais susikaupusias storas dumblo apnašas, augmenijos liekanas. Virš dumblo kyšo tik dalies polių viršūnės. II-joje gyvenvietėje tokių polių yra apie keturis šimtus. Manoma, kad dar beveik antra tiek jų turėtų būti po dumblu. Visi poliai kruopščiai inventorizuojami, tyrimo dokumentuose fiksuojama jų padėtis, braižomi detalūs dugno žemėlapiai. Taip pamažu atsiskleidžia vis aiškesnis priešistorinių gyvenviečių planas.
Šalia tyrinėjimų vietos archeologai pritvirtino plūduriuojančią medinę platformą, ant kurios stovinčiu siurbliu dumblas pumpuojamas į paviršių ir košiamas pro sietą – taip tikimasi aptikti smulkiausius radinius, kurie galbūt praslydo pro apačioje, po vandeniu, dirbančio archeologo akis. Taip metras po metro, vasara po vasaros judama į priekį ir atskleidžiama vis daugiau istorijos paslapčių. Dar daugiau mįslių vis dar laukia sprendimo.
Jeigu I gyvenvietėje apstu kasdienio žmonių gyvenimo pėdsakų, tai II-ąją vadinti gyvenviete galima tik sąlygiškai, kadangi čia tokių radinių beveik neaptikta. Jau dabar aišku, kad pietvakarinėje ežero dalyje stovėjusios medinės konstrukcijos nebuvo apgyvendintos. Kokia šio statinio paskirtis, iki šiol spėliojama.
Pasak E.Pranckėnaitės, iš rastų konstrukcijų liekanų galima spręsti, kad čia ant polių buvo pastatyta vientisa platforma. Per keturis sezonus ištirta daugiau nei 170 kvadratinių metrų buvusios platformos ploto. „Mes spėjame, kad tai galėjo būti arba koks nors sandėlis, arba prieplauka. Bet nėra abejonių, kad tiek šis statinys, tiek I gyvenvietė, esanti kitame ežero krante, buvo naudojamos tuo pačiu laikotarpiu ir sudaro vieną unikalų kompleksą, kol kas neturintį analogų ir Europoje“, – teigė archeologė.
Platformą su sausuma jungė 15–20 metrų ilgio tiltas, kurio liekanos aptiktos po vandeniu. Galbūt tas pats, kuris minimas sakmėje apie Laumių kalną.
Dumblas išsaugojo praeitį
Luokesų ežero I gyvenvietė šią vasarą archeologus pradžiugino gausiais ir unikaliais radiniais, nors spėta ištyrinėti vos kelių kvadratinių metrų plotą. Iš ežero dugno iškeltas beržo tošies kibirėlio dugnas, medžio plaušo virvutė, varinis papuošalas į spirales susuktais galais, nežinomos paskirties medinis drožinys su pusmėnulio formos ragais, akmeninio kirvuko dalis, brūkšniuotosios keramikos nuolaužų, titnaginių dirbinių ir kitų priešistorinių žmogaus rankų kūrinių.
„Dumblas, kuriame nėra deguonies ir nevyksta cheminiai procesai, užkonservavo ir puikiai išsaugojo pustrečio tūkstančio metų senumo medinius dirbinius. Dėl to iki šių laikų išliko tokie palyginti trapūs daiktai kaip beržo tošis ar virvė“, – paaiškino E.Pranckėnaitė.
Nauji radiniai leidžia susidaryti išsamesnį vaizdą apie šios gyvenvietės žmones. Pavyzdžiui, varinis papuošalas reiškia, kad jie negyveno atsiskyrę nuo aplinkinio pasaulio. „Lietuvoje spalvotojo metalo žaliavos niekur neišsikasi, vadinasi, reikėjo gabentis iš kitų regionų, o norint jo gauti, reikėjo turėti ką už tai pasiūlyti mainais“, – tvirtino archeologė.
Ji apgailestavo, kad kol kas nėra tvirto atsakymo į klausimą, ar Luokesų ežero žmonės patys apdirbdavo vario žaliavą, ar per mainus gaudavo jau gatavų gaminių. „Vienas radinys, kuris įrodytų, kad metalo žaliava buvo apdirbama vietos amatininkų, būtų arba įrankiai, arba liejimo formelės. Kol jų neturime, galime tik pagal papuošalų ornamentiką ir išvaizdą spėti, ar tai buvo baltų amatininkų dirbiniai. Aš esu linkusi manyti, kad šis dirbinys iš atsivežtos žaliavos buvo pagamintas vietoje. Toks spiralinis motyvas bronzos amžiuje buvo populiarus Lietuvos teritorijoje. Norisi tikėti, kad mūsų protėviai buvo profesionalai ir galėjo patys tai pagaminti. Pažvelgęs į mūsų rastą tošinį kibirėlį – kaip jis nepriekaištingai padarytas, idealiai sudygsniuotas – supranti, kad jie buvo gana technologiškai išprusę amatininkai“, – didžiuodamasi kalbėjo E.Pranckėnaitė.
Apsaugai – triguba tvora
Polių skaičius, jų išsidėstymas ir kita per povandeninius tyrimus sukaupta informacija leidžia manyti, kad Luokesų ežero I gyvenvietėje galėjo stovėti 10–12 trobų, taip pat šiek tiek ūkinių pastatų. Pabrėždami, kad tai tik hipotezė, kurią dar reikia patvirtinti arba paneigti tolimesniais tyrimais, mokslininkai svarsto, kad šioje gyvenvietėje iš viso galėjo gyventi iki 30–40 žmonių bendruomenė. Tai optimalus skaičius, kurį galėjo išmaitinti ežeras ir aplinkinis miškas.
Dar nežinoma, ar visi pastatai centrinėje gyvenvietės dalyje buvo pastatyti ant bendros platformos, ar kiekvienas namelis turėjo savo pagrindą, o tarpusavyje jie buvo sujungti tiltelių sistema. Pagal polių išsidėstymą sprendžiama, kad pastatai galėjo būti 4–5 metrų pločio ir 7–10 metrų ilgio. Manoma, kad pietrytinėje gyvenvietės dalyje, seklumos pakraštyje, kur prasideda staigus ežero gilėjimas, buvo įrengta prieplauka.
Gyvenvietė nuo kranto buvo atskirta tvora. Vietomis ji dviguba, arčiausiai kranto net triguba. Ar tokie įtvirtinai reiškia, kad Luokesų ežero bendruomenė turėjo priešų, – dar vienas neatsakytas klausimas. Kai kurie archeologai spėja, kad ežero žmonės savo gyvenvietę nuo kranto atitvėrė ne norėdami apsisaugoti, o grynai praktiniais sumetimais – kad gyvuliai neišsilakstytų. Mat iš ežero dugne tarp polių rastų kaulų matyti, kad priešistoriniai luokesiečiai augino kiaules ir galvijus.
Gyvenvietė nebuvo nuolat apgyvendinta tuos keturis šimtus metų, antraip dugne susidaręs kultūrinis sluoksnis būtų storesnis. Vadinasi, žmonės kartkartėmis apleisdavo šią vietą, o vėliau vėl į ją sugrįždavo. Gali būti, kad gyvenvietę ne kartą nuniokojo gaisras – ant dugno aptikta ne tik židinio anglių, bet ir didelių nuodėgulių – tačiau po to ji vėl būdavo atstatoma.
„Egzistuoja ir tokia hipotezė, kad šaltuoju metų laiku šios gyvenvietės žmonės gyvendavo piliakalniuose, o tai, ką mes dabar tyrinėjame, yra jų vasaros rezidencija, savotiškos vilos“, – „Panoramai“ aiškino E.Pranckėnaitė.
Geros idėjos greitai plinta
Luokesų ežerą tyrinėjantys archeologai šventai įsitikinę, kad jis nėra unikalus ir toks vienintelis Lietuvoje. „Yra nemažai kitų ežerų, kaip ir šis, apipintų įvairiomis legendomis. Mes žvalgėme apie 30 ežerų Rytų Lietuvoje, tačiau kol kas, deja, tokių objektų kaip šie mums aptikti dar nepavyko. Vis dėlto nesinori tikėti, kad Luokesų ežeras unikalus. Jeigu šiems žmonėms buvo gera gyventi ant vandens, manau, kad ir kiti tą patį norėjo pasistatyti. Geros idėjos visada greitai plinta ir yra greitai pritaikomos kitose vietose“, – įsitikinusi E.Pranckėnaitė.
Iš paežerės sugrįžusių archeologų laukia kruopštus darbas su parsivežtais radiniais ir dumblo bei po vandeniu rastos medienos mėginiais. „Daug daugiau informacijos galima gauti ne iš kasimo, o iš mėginių. Pavyzdžiui, iš dumblo galima rekonstruoti, koks buvo šios vietovės kraštovaizdis tuo laikotarpiu, kokie medžiai ir augalai augo, koks buvo klimatas. Galima nustatyti, ar ežeras tuo metu buvo tokio paties lygio ar seklesnis“, – vardijo tirsimus dalykus archeologė.
„Manau, kad mums reikia dar dviejų gerų tyrinėjimo sezonų, ir jau galėsime atsakyti į daugelį rūpimų klausimų, įpinti Luokesų gyvenvietes į europinį kontekstą ir suprasti, ar mes buvome vieni pirmųjų, kurie pradėjo skleisti tokios statybos idėją, ar nusižiūrėjome ją nuo kaimynų. Klausimas, kaip vyko bendravimas su kitų teritorijų priešistorinėmis bendruomenėmis, yra vienas įdomiausių. Beje, Luokesų gyvenvietės datuojamos ankstesniu laikotarpiu nei panašios ežerų gyvenvietės Lenkijoje, tad iš karto kyla mintis, kad polinių gyvenviečių statybos idėja plito ne iš vakarų į rytus, o atvirkščiai“, – su pasididžiavimu balse pareiškė E.Pranckėnaitė.
Į Luokesų ežero vandenis, pavilioti Lietuvos priešistorės paslapčių, kitąmet ketina grįžti ir šiemet lietuvių archeologams talkinę užsieniečiai. „Esu apstulbusi ir sužavėta to, ką čia pamačiau. Be jokios abejonės, kitais metais vasarą aš ir vėl atvyksiu dirbti į Lietuvą“, – nuoširdžiai pažadėjo J.Craig.
Bazelio universiteto profesoriaus Francesco Menotti pažado asmeniškai neišgirdome, kadangi jis visą laiką, kurį praleidome paežery, dirbo po vandeniu ir tik trumpai išnėrė į paviršių papozuoti prieš fotoaparato objektyvą. Tačiau panašu, kad jo net neverta klausinėti apie kitos vasaros planus – profesorius ir taip kasmet nuo 2003-iųjų kartu su Lietuvos archeologais povandenininkais mirksta Lietuvos ežeruose.
Mokslininkai persėdo į luotus
Dar viena Lietuvos istorijos povandeninių paslapčių karalystė tvyro Plungės rajone tyvuliuojančiame garsiajame Platelių ežere, kurio archeologiniai tyrimai vyksta jau daugelį metų. Praėjusį mėnesį nuskambėjo pranešimas, kad Klaipėdos universiteto archeologai dugne aptiko dviejų metrų ilgio akmenį, ant kurio, manoma, žmogaus rankomis iškaltas kažkokio vandens paukščio atvaizdas.
Mokslininkų duomenimis, anksčiau Platelių ežeras buvo seklesnis, o toje vietoje, kurioje aptiktas akmuo, buvusi sala. Spėjama, kad akmuo gali būti susijęs su pagoniška religija ir apeigomis, tačiau nei tikslesnė iškalto simbolio prasmė, nei laikotarpis, kada ženklas buvo iškaltas, dar nėra aiškūs.
Tai ne pirmas toks žmonių rankomis pažymėtas akmuo, randamas Platelių ežero apylinkėse – Pilies saloje arba vandenyje greta jos. Ant vieno iš anksčiau ištirtų akmenų galima įžvelgti luotu plaukiantį žmogų, ungurį ar kitokią žuvį primenantį gyvį, trikampius, pusmėnulius, apskritimą su uodegėle ir meškos pėdą. Ant kito akmens tyrėjai įžvelgė skrendantį paukštį, primenantį schematišką piešinį, rodyklę, ovalą su uodegėle ir netgi iškilimą, labai panašų į penį. Trečiasis akmuo papuoštas sparną pakėlusio smailiagalvio paukščio piešiniu.
Platelių ežere taip pat aptiktos senovinio tilto, datuojamo XV–XVI amžiais, liekanos. Iš išlikusių ąžuolinių polių ir kitų liekanų sprendžiama, kad tiltas buvęs didžiulis – maždaug septynių metrų pločio. Istorikai spėja, kad Pilies saloje galėjęs stovėti karalienės Bonos dvaras, o šis tiltas jungęs salą su Šventorkalnio pusiasaliu. Beje, viduramžiškų tiltų surasta ir Galvės ežere Trakuose, Asvejos ir Zaraso ežeruose. Per povandeninius archeologinius tyrinėjimus Platelių ežere aptikta daug kitų įdomių radinių: trys ąžuoliniai luotai, jų irklai, puodų šukių, senovinių ūkio įrankių, patrankų sviedinių, rogės ir kita. Klaipėdos archeologai rastų senųjų luotų pavyzdžiu pasidirbo jų kopijas, kurias sėkmingai naudoja tyrinėdami ežerą.
Miškas po vandeniu
Klaipėdiečiai archeologai kasmet šturmuoja ir Baltijos jūros gelmes. Nors mėgėjams atrodytų, kad įdomiausi ir romantiškiausi radiniai yra nuskendusių laivų liekanos, tačiau vienu reikšmingiausių Klaipėdos universiteto mokslininkų atradimų laikomi senieji jūros krantai, įvairiose vietose aptikti per pastaruosius kelerius metus. Iš pradžių netoli Juodkrantės 27 metrų gylyje buvo surastos miško, toje vietoje augusio prieš 11 tūkst. metų, liekanos – pušų kelmai, šaknys. Vėliau panašūs priešistorinio miško, kuriam apie 9 tūkst. metų, pėdsakai aptikti ties Melnrage netoli Klaipėdos 14,5 metro gylyje.
Šie radiniai liudija, kad tuo metu Baltijos jūra buvusi gerokai seklesnė ir mažesnė. Vėliau vanduo pradėjo staigia kilti, ir didžiuliai pakrantės plotai, apaugę mišku, atsidūrė po vandeniu. Pasak Klaipėdos universiteto rektoriaus ir povandeninių tyrimų vadovo Vlado Žulkaus, šie radiniai svarbūs ir geologams, kurie anksčiau tik spėjo, kada ir kiek buvo nukritęs jūros lygis, o dabar gavo įrodymų su gana tiksliomis datomis. Beje, mokslininkai mano, kad tose po vandeniu atsidūrusiose pakrančių teritorijose įmanu rasti ir žmonių gyvenimo pėdsakų, tačiau kol kas tokių radinių specialiai neieškota.
Jūra yra pasiglemžusi ir ne tokios senos praeities palikimą. Klaipėdiečių žiniomis, maždaug trijų metrų gylyje dabar turėtų būti XVI amžiaus Šventosios bažnyčios, sugriuvusios per uraganą, pamatai. Dalis senojo Šventosios kaimelio XVI–XVII amžių pastatų yra paplūdimyje, o dalis – jau po vandeniu. Renkama medžiaga ir apie nuskendusį Šventosios uostą.
Klaipėdos mokslininkai prie Lietuvos krantų aptiko daugiau nei dešimt per Pirmąjį ir Antrąjį pasauliniu karus susprogdintų ir subombarduotų laivų. Į jų akiratį taip pat pateko ir buvo apžiūrėti aštuoni senoviniai XVII–XVIII amžių laivai.