Jau ir anksčiau stengtasi išspręsti šią problemą. Dar prieš dešimt metų Indijos Aukščiausiasis Teismas ėmėsi priemonių apsaugoti Tadžmahalą nuo pražūtingo aplinkos poveikio. Buvo priimtas nutarimas perkelti toliau nuo šio istorinio paminklo daugybę pramonės įmonių, plytų degyklų ir stiklo gamyklų, kurių kaminai labai teršė aplinką. Be to, teisėjai uždraudė automobilių eismą gatvėse, esančiose netoli mauzoliejaus ir nurodė aplink šį didžiulį architektūros paminklą reguliariai tikrinti oro taršą.

Tačiau po parlamentinės komisijos, kurios veikloje dalyvavo ir mokslininkai, patikrinimo paaiškėjo, kad minėtos priemonės neatnešė daug naudos. Tada mokslininkai pasiūlė Tadžmahalą „gydyti“ molio kompresais. Komisijos narių teigimu, molis gali padėti nuvalyti šio architektūros šedevro paviršių. Tai visiškai nepavojinga baltam marmurui, nes molis marmuro neardo ir negraužia. Mauzoliejaus prižiūrėtojų teigimu, jau vieną kartą buvo atliktas panašus valymas, bet norint, kad marmuras liktų akinamai baltas, molio „procedūras“ teks kartoti kas porą metų.

Komisijos pranešime teigiama, kad visus valymo darbus būtina atlikti labai atsargiai ir kruopščiai, kad nebūtų prarastas baltas marmuro spindesys, kuris Tadžmahalui ir suteikia išskirtinio žavesio.

Tadžmahalas, 1631–1654 m. pastatytas Agros mieste, laikomas Indijos architektūros perlu. Mogolų imperatorius Šahdžahanas jį pastatydino kaip mauzoliejų savo brangiosios žmonos Arjumand Banu Begum, dar žinomos kaip Mumtaz Mahal, garbei. Tadžmahalas laikomas įspūdingiausiu Mogolų imperijos statiniu, jame susipynę induizmo ir islamo architektūros elementai. Žinomiausia Tadžmahalo vieta yra balto marmuro mauzoliejus, tačiau visą statinį sudaro dar daug kitų architektūros elementų.

Kasdien Tadžmachalą aplanko 20 tūkst. žmonių iš viso pasaulio. Būtent tiek žmonių statė šį paminklą ištisus 17 metų.