Ankstesni tyrimai parodė, kad proplanetinius diskus gali sunaikinti masyvių ir labai karštų žvaigždžių spinduliavimas. Šis procesas vadinamas fotogaravimu. Karštų O ir B spektrinių klasių žvaigždžių ultravioletinis spinduliavimas įkaitina ir „išgarina“, t. y. išsklaido disko dulkes ir dujas, o žvaigždžių vėjai jas nupučia tolyn.
Mokslininkai sudarė pirmuosius pavojingų planetoms zonų žemėlapius. Tos pavojingos zonos – tai vietos, kur žvaigždžių vėjai ir labai karštų žvaigždžių spinduliavimas gali nuplėšti dulkių ir dujų diskus nuo jaunų ir ne tokių karštų žvaigždžių. Nustatytas ir kritinis planetų susidarymui atstumas nuo karštos žvaigždės, lygus 1.6 šviesmečio. Mokslininkai stebėjo proplanetinius diskus aplink 1000 žvaigždžių Rozetės ūke esančiame intensyvios žvaigždėdaros rajone, nutolusiame nuo Saulės per 5200 šviesmečių. Tyrinėtų žvaigždžių masės svyruoja nuo vienos dešimtosios iki penkių Saulės masių, o amžiai nuo 2 iki 3 mln. metų. Visos stebėtos žvaigždės yra netoli karštų O spektrinės klasės žvaigždžių.
Tyrimo rezultatai parodė, kad kuo arčiau žvaigždė yra prie karštos O spektrinės klasės milžinės, tuo mažiau tikėtina, kad ji turės proplanetinį diską. Iš žvaigždžių, esančių arčiau nei 1.6 šviesmečio nuo karštųjų kaimynių, tik 27 proc. dar turėjo proplanetinius diskus, o iš toliau esančių žvaigždžių diskus turėjo beveik kas antra (45 proc.).
Zoltanas Balogas, pirmasis žurnalui „Astrophysical Journal“ įteikto straipsnio autorius, teigia, kad šios zonos ribos yra gana griežtai apibrėžtos. Visos žvaigždės, esančios arčiau 1.6 šviesmečių zonos ribos, netenka savo proplanetinių diskų labai greitai, vos per kelis šimtus tūkstančių metų. „Žvaigždės visą laiką juda, todėl jos gali įskrieti į pavojingas zonas, ir jei ten užsibus kiek per ilgai, tai neteks savo diskų. Tokiu atveju jos niekada nebesuformuos planetų sistemos“, – sako Z. Balogas. Tačiau jei planetos spėja susiformuoti iki įskriejimo į pavojingą zoną, jos turi galimybių išgyventi.
