Yra nemažai žmonių, tarp jų ir lietuvių, kurie gyvena vadovaudamiesi principu „Po manęs, kad ir tvanas“. Šiuo atveju labiau tiktų sausra. Jie džiaugiasi šia diena ir nesuka galvos, kas bus po kelerių metų, juolab po dešimties ar trisdešimties.
Mąstančiuosius apie žmonijos išlikimą ekspertų išvados sukrečia. Pasak jų, 21 a. temperatūra planetoje pakils nuo 1,8 iki 4 laipsnių pagal Celsijų. O per visą praėjusį šimtmetį oras vidutiniškai atšilo 0,7 laipsnio.
Manoma, kad jūros lygis kils nuo 18 iki 59 centimetrų. Neatmetama galimybė, kad, tirpstant Antarktidos ir Grenlandijos ledams, vanduo pakils dar daugiau.
Klimatologai perspėja, kad artimiausiu metu dar sparčiau ims tirpti ledynai, žmoniją dažniau kamuos liūtys, atogrąžų audros ir nepakeliamos karščio bangos, smarkiai pakils jūrų lygis.
Keičiantis klimatui, iki šimtmečio pabaigos labai karštos vasaros Europoje taps beveik kasdienybe. Mažės grūdų derlius ir beveik pusei augalų dėl didėjančios temperatūros kils išnykimo grėsmė. Šios liūdnos klimato kaitos prognozės mūsų žemynui numatytos neseniai Ženevoje paskelbtame Pasaulio klimato ataskaitos skyriuje.
Karščiai pirmiausia gresia Vokietijai, Šveicarijai, Prancūzijai ir Anglijos vakarinei daliai. Ypač didelė grėsmė kyla Alpių augalams. Iki 2070 m. vandens stygių gali pajusti nuo 16 iki 44 mln. europiečių.
Tačiau Europa, pasak specialistų, gerai pasirengusi klimato kaitos padariniams. Jie bus ne tokie dramatiški, kaip besiplėtojančiose šalyse.
Mažai informacijos
Lietuvos žemdirbystės instituto (LŽI) vyriausieji mokslo darbuotojai dr. Sigitas Lazauskas ir Virginijus Feiza pritaria ES ekspertų nuomonei, kad pastaraisiais metais klimato kaita tapo vienu svarbiausių planetos ateities klausimų ir yra viena didžiausių aplinkos, socialinių ir ekonominių grėsmių.
2006 m. sausio 18–19 d. vykusioje ES Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto 423-ioje plenarinėje sesijoje konstatuota, kad mokslinio pobūdžio informacijos apie klimato kaitos poveikį žemės ūkiui yra mažai. Pasiūlyta, kad ES ir valstybės narės turi parengti savo šalies prisitaikymo prie klimato kaitos strategiją. Tai tiesiogiai susiję ir su šalies žemės ūkio produkcijos gamyba.
„Jeigu atmestume kraštutinius klimato kaitos scenarijus (tarp jų ne tik labai staigų temperatūros kilimą, bet ir galimą staigų atšalimą, pavyzdžiui, Golfo srovės blokavimą ir su tuo susijusį naują ledynmetį, bei kt.), tai vidutinės metinės temperatūros pakilimas keliais laipsniais daugumai tradicinių Lietuvos žemės ūkio lauko augalų (javams, kaupiamiesiems augalams, žolynams) būtų palankus, – sakė S. Lazauskas. – Per eksperimentus, atliktus reguliuojamo klimato sąlygomis (vykdant projektą APLIKOM) Sodininkystės ir Daržininkystės institute (LSDI) dauguma augalų geriausiai augo, kai oro temperatūros ir CO2 koncentracijai buvo padidinta. Tačiau būtina sąlyga – pakankama drėgmė ir maisto medžiagos.“
Jautru, tačiau...
Lietuva yra tarp šalių, kuriose pietinių augalų (kukurūzų, sojos, saulėgrąžų) auginimo perspektyvos gerės, tačiau vargu ar jos artimiausiais metais sugebės įsiterpti tarp dabar populiariausių – kviečių, miežių, rapsų. Tiesa, selekcininkai jau įrodė, kad sugeba gerokai pakeisti veislių savybes ir tai gali keisti prognozę, ypač kalbant apie kukurūzus.
Ar klimatas tikrai šyla? „Gal ir taip, – teigia žemės ūkio specialistai. – Vidutinė balandžio–rugpjūčio mėnesių oro temperatūra 1984–2005 m. Dotnuvoje per metus kilo 0,09°C, liepą – 0,14°C.
Jeigu klimatas šyla, tai vegetacijos laikotarpis tampa ne tik šiltesnis, bet ir sausesnis; maisto medžiagų išplovimas žiemą didėja; augalų kenkėjai lengviau peržiemoja ir greičiau dauginasi, darydami didelę žalą; augalų vegetacija prasideda anksčiau, augalai vystosi trumpesnės dienos ir trumpesnių saulės spindulių sąlygomis; didėja klimatinė augintojų ir viso agrarinio verslo rizika; išplinta sausesnio klimato augalų veislės, formuojančios derliaus elementus anksčiau – kol dirvoje dar yra drėgmės; ūkininkai pradeda taikyti sausesnio klimato technologijas.“
Jeigu klimatas vis dėlto nešyla, tai, pasak S. Lazausko, „grįžimas prie normos“ bus skausmingas.
„Akivaizdu, kad žemės ūkio gamyba jautri klimato pokyčiams, – sakė pašnekovas. – Tačiau, kartais manoma, kad ūkininkai patys pamažu prisitaikys prie klimato pokyčių, tačiau toks prisitaikymas yra lėtas ir menkai derinasi su 21 a. konkurencingos gamybos samprata.“
Pasak LŽI specialistų, gamybos jautrumą galima sumažinti ir didinti konkurencingumą, taikant adaptacines priemones, kurios gali būti ne tik agronominės – parenkant atitinkamas veisles, agrotechniką, bet ir kitas – draudimas, ateities sandoriai ir t. t.
Vertinant klimato pokyčių poveikį žemės ūkio gamybai ir adaptacijos galimybes, pasak jų, būtina atsižvelgti į specifinius tik Lietuvai būdingus socialinius–ekonominius veiksnius.
„Apskritai klimato kaita (panaudojant selekciją, naujas technologijas) Lietuvoje gali padidinti tradicinių lauko augalų derlių ir konkurencingumą, jeigu bus taikomos atitinkamos auginimo technologijos ir atsižvelgiama į sąlyginę drėgmės stoką, – tikino S. Lazauskas. – Tačiau didės ir derliaus variacija, reikalaujanti specifinių priemonių. Neabejotinai bus pradėta auginti naujų šilumą mėgstančių augalų, tačiau jų plotai bus santykinai riboti.“
Vandenį teks tausoti
Vienas pastebimų vykstančių klimato kaitos reiškinių Lietuvoje – klimato sausėjimas. Pagrindinis žemdirbių rūpestis – kaip taupyti dirvoje drėgmę, kad pasėti žemės ūkio augalai tolygiai ir greitai sudygtų, o sudygę per vegetacijos periodą galėtų papildyti vandens atsargas iš dirvožemio.
Pasak LŽI specialistų, vienas kelių taupyti dirvožemio drėgmę – netradicinių ūkininkavimo metodų taikymas, klasikinio (ariamojo) žemės dirbimo atsisakymas ir alternatyvių – neariamojo žemės dirbimo sistemų naudojimas.
Vienas teikiamų neariamojo žemės dirbimo privalumų – augalams prieinamos (produktyvios) drėgmės atsargų taupymas dirvožemyje. Kaip rodo LŽI atlikti tyrimai, sėjant augalus į nepurentą dirvą, viršutiniame (0–5 cm) dirvožemio sluoksnyje drėgmės tikrai yra daugiau. Tačiau ne visose dirvose taip būna.
Kokiuose dirvožemiuose ir kokios tinkamiausios neariamojo žemės dirbimo sistemos galėtų būti praktiškai taikomos šalyje – klausimai, kuriuos sprendžia LŽI mokslo darbuotojai, atlikdami lauko ir laboratorinius bandymus.
Problema – permainingos žiemos
Dažnai būna, kad mokslininkų tyrimai rodo viena, o žmonių patirtis – ką kita. Ne pirmą dešimtmetį netoli Vilniaus Pagiriuose savo medelyną turintys Regina ir Vytautas Kazlauskai tikina nejaučiantys pasaulio pabaigos ir nereikšminantys klimato pokyčių.
Pasak biologų, šiek tiek pakilusi temperatūra jų negąsdina, sausi periodai – irgi.
„Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus rūpinsis augalu. Jei pasodins į tinkamą dirvą vaismedį ar daržo kultūras, vėliau prižiūrės, laistys, tręš, galės džiaugtis derliumi, o jei ne, galima kaltinti, ką nori: ir vasaros karščius, ir žiemos šalčius, – šmaikštavo patyrę augintojai. – Vienintelė Lietuvos klimatinės juostos bėda – permainingos žiemos. Praėjusių metų sausį vaismedžiai dar augo, vėliau, spustelėjus šalčiui, jų ūgliai, nespėję sumedėti ir pasiruošti žiemoti, apšalo. Tačiau tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Kiek pamename, nėra žiemos, kad po didelių šalčių neprasidėtų atlydys. Tokie temperatūros svyravimai pridaro daugiausia žalos. Klimato atšilimas – sodo ir daržo augalams nebaisus, tik augintojams reikia geriau pasiruošti. Pavyzdžiui, pasirūpinti laistymo sistemų įrengimais, dažniau purkšti nuo ligų ir kenkėjų.“
Pasak biologų, tinkami auginti ir žemaūgiai vaismedžiai, tačiau nereikėtų gundytis naujomis, mūsų klimato sąlygomis neaugusiomis veislėmis, renkantis sodinukus žiūrėti, kad jie būtų kokybiški.
„Įsigiję prekybos centruose nukamuotus, kažin kada atvežtus iš Lenkijos ar Olandijos, sodinukus žmonės keletą metų priversti apie juos tupinėti, nes augalai dažnai būna, kaip sakoma, nei gyvi, nei mirę: išsprogsta, o vidurvasarį nudžiūva arba keletą metų tupi vietoje, nė centimetro nepaauga, – perspėjo mėgėjus sodininkus V. Kazlauskas. – Vis daugiau sodininkų mėgėjų renkasi sėklinius vaismedžius. Jie atsparesni sausroms, nes turi stipresnę šaknų sistemą.“
Bananų neauginsime
LSDI specialistai laikosi nuomonės, kad šylantis klimatas nedaro žalos, jei žmogus tinkamai rūpinasi augalu. Daugiau nei dešimt metų atliekami bandymai su verslui tinkamais žemaūgiais sodais liudija, kad Lietuvoje galima užsiauginti daug ir kokybiškų vaisių.
Lietuvos žemės ūkio rūmų augalininkystės skyriaus vyriausiasis specialistas Algimantas Vaičiulis patikino, kad bananų Lietuvoje auginti neteks, o besiskundžiantieji prastu bulvių derliumi turėtų kaltinti ne šiltas vasaras, o save.
„Žmonės vis dar laikosi tradicijos kelerius metus iš eilės sodinti tą pačią bulvių sėklą. Belgijoje, kur gaunama 700 centnerių iš hektaro, sodinamos tik atnaujintos veislės. Antrais metais sodinti tas pačias bulves ten draudžia įstatymas, – sakė pašnekovas. – Lietuvoje yra tik vienas Petro Vasiliausko ūkis Šilutės rajone, kur laikomasi šios taisyklės. Ūkininkas prikasa po 300 centnerių iš hektaro. Tobulindamas agrotechniką ateityje gali pasiekti ir belgų lygio. Beje, ten tarp vagų laikomasi 120 cm pločio.“
Vienas svarbiausių uždavinių, pasak specialisto, atnaujinti bulvių sėklininkystę, išsaugoti jau esamas ir kurti naujas lietuviškų bulvių veisles. Galima auginti ir atvežtines, bet jas reikia daug dažniau (iki aštuonių kartų) purkšti saugant nuo ligų, o lietuviškos veislės daug atsparesnės.
