Merginai visi numeriai, raidės, dienos ir mėnesiai, pojūčiai ir net emocijos turi savo spalvą. Pavyzdžiui, numeris 8 yra oranžinis, liepos mėnuo – melsvai žalias, o skausmas blauzdoje sukelia įvairiaspalvius pliūpsnius akyse. Pagalvojusi apie šokoladą, Keri mato sodriai purpurinę, o jį valgydama užuodžia tamsiai mėlyną spalvą.

Sinestezija buvo ilgai nurašoma į psichikos ligų sąrašą, ir tik pastaraisiais metais vis plačiau pripažįstama mokslininkų, kaip fenomenas, turintis realų neurologinį pagrindą ir padedantis suvokti fundamentalius smegenų veikimo principus.

Kas sukelia žmonių sugebėjimą jausti spalvas, tiksliai nežinoma. Pasak vienos teorijos, sinestezę sukelia nereguliarūs naujai susiformuojantys ryšiai tarp neuronų, kurie suardo įprastinę pojučių atskirtį. Kita teorija teigia, kad sinestezę patiria kūdikiai, ir tik organizmui bręstant pojūčiai atitveriami. Smegenyse nuolat vyksta sudėtingas visų pojūčių derinimas, todėl galbūt mes pasaulį patiriame visai kitaip, nei mums atrodo. Tačiau įprastai skirtingų pojūčių ryšio žmogus nejaučia, ir tik sinestetikų smegenyse "šie ryšiai yra „demaskuojami” ir pasiekia sąmonę”, - įsitikinusi Megan Steven, Bostono (JAV) medicinos centro neurologė.

Kadangi mokslininkės teorija paremta neuronų ryšiais, kuriuos turi visi žmonės, ji gali paaiškinti, kodėl kai kurie narkotikai, pavyzdžiui, LSD, kai kuriems žmonėms sukelia sinestezę.

Dauguma sinestetikų viešajame gyvenime bijo būti išjuokti, patiria kitų nepatogumų. „Daugelis žmonių, kuriems bandydavau viską paaiškinti, būdavo arba sukrėsti arba žiūrėdavo į mane kaip į beprotę“, - teigia Keri. „Ypač suglumdavo tie draugai, kurių mąstymas labai racionalus“.

Tačiau Kembridžo universiteto sinestezijos tyrinėtojas Simon Baron-Cohen teigia, kad nepaisant kliūčių sinestetikai reto sugebėjimo atsisakyti nelinkę. „Jiems tai yra visiškai normalus būdas suvokti pasaulį, ir jei jis būtų apimtas, jie jaustųsi lyg praradę vieną iš savo pojūčių“, - sako mokslininkas.