Skysta šviesa skamba labai neįtikimai, nes trys būsenos - kieta, skysta ir dujinė būdingos tik iš atomų sudarytai materijai. Tačiau mokslininkai kartais kalba apie šviesos spindulį kaip apie dujų srautą, nes fotonai spindulio viduje juda atsitiktine tvarka ir gali sudaryti slėgį.

Tikrai galima laikyti šviesą dujomis, sako Humberto Michinelis iš Ourenso Vigo universiteto. O jei tai dujos, vadinasi jas galima kondensuoti į skystį.

Mokslininkai atliko eksperimentus su “nelinijinėmis” medžiagomis, kurios sulėtina šviesos daleles. Šviesos dalelių sulėtinimas priklauso nuo spindulio intensyvumo, o ne nuo apibrėžtų parametrų, kaip, pavyzdžiui, vandeniui. Teoriškai, kuo intensyvesnė šviesa, tuo labiau ji sulėtėja. Tai reiškia, kad dalelės spindulio viduje sulėtėja daugiau nei išorėje, lyg šviesa būtų leidžiama pro konvekcinę linzę ir spindulys būtų sufokusuotas į vieną tašką.

Vis dėlto H.Michinelis suprato, kad taip nebus. Jeigu kokioje nors medžiagoje šviesa sulėtėja mažiau, kai spindulio intensyvumas pasidaro labai aukštas, tai didelio intensyvumo lazerio pluoštas tada turėtų būti sukoncentruotas į siaurą spindulį. Tokio spindulio savybės būtų kaip skysčio, sako tyrėjų grupės narys Jose Ramonas Salguiero iš Santjago de Compostela universiteto (Ispanija).

Mokslininkai kompiuteriu atliko skaičiavimus ir nustatė, kas atsitiktų su tokiu būdu sukoncentruotu šviesos impulsu. Jie pastebėjo, kad impulso paviršius yra “šiek tiek įtemptas”, taigi išorėje jis yra tamprus ir šviesa, atsitrenkusi į kietą paviršių, ištrykšta purslais.

Tačiau kiti fizikai nebuvo tokie tikri. “Pavadinimas yra patrauklus ir idėja nekvaila, bet aš nesu tikras, kad tai pakeistų dėsnius” – kalbėjo Demetriosas Christodoulidesas iš Lehigho universiteto (JAV, Pensilvanija). Jis atstovauja komandai, kuri taip pat dirba su nelinijinėmis medžiagomis.

Viena problema yra tai, ar medžiaga, su kuria H.Michinelis nori atlikti bandymus, būtų tinkama užduočiai. Pats mokslininkas tiki, kad “kalcegenidinis” stiklas, kurį sukūrė Rennes universiteto (Prancūzija) mokslininkas Fredericas Smektala, yra kaip tik tinkamas pavyzdys. Tačiau D.Christodoulidesas tvirtina, jog medžiaga su šviesa sąveikaus taip stipriai, kad lašeliai bus absorbuoti dar prieš juos aptinkant.

Vis dėlto, jei mokslininkams pavyktų, šviesos “suskystinimo” technologija galėtų tapti pagrindu optiniams kompiuteriams. Maksimalų silicio mikroschemų greitį riboja elektronų judėjimo greitis elektros grandinėse. Optinis kompiuteris, kurio grandinėmis judėtų fotonai, būtų daug greitesnis, tačiau yra sudėtinga taip nukreipti šviesą, kad jos spindulys eitų tik ten, kur reikia ir informacija būtų tiksli. “Skystos šviesos lašeliai būtų puikūs duomenų perdavėjai” – kalbėjo H.Michinelis.

D.Christdoulidesas siūlo kitą išeitį: suprojektuoti optinių takelių sistemą taip, kad jie geriau gaudytų įprastos šviesos impulsus. “Impulsai yra diskretinis dalykas ir su jais galima atlikti skaitmenines operacijas” – kalbėjo jis. “Skystis gali prasiveržti bet kur ir yra labiau nenuspėjamas.