Pakako proto atsisakyti didesnių pinigų
Nerijus Masiulis, Lietuvos kūno kultūros akademijos Sporto biomedicinos fakulteto doktorantas ir karatė treneris, yra mėginęs uždarbiauti užsienyje.
“Dirbau tą vasarą netoli Londono staliaus padėjėju. Per dieną uždirbdavau 395 litus. Man užteko proto viską mesti ir sugrįžti į Lietuvą tęsti magistrantūros studijų. Supratau, kad uždarbiauti galėsiu ir vėliau, jei nepavyks pasiekti ko nors daugiau.
Man labai patinka tai, ką veikiu dabar - tiriu žmogaus skeleto raumenų nuovargį ir jų adaptaciją prie ilgai trunkančio fizinio krūvio. Manau, kad, apsigynęs mokslinį darbą, būtinai važiuosiu toliau mokytis į užsienį. Mokslininkas gali būti toks pats legionierius, kaip sportininkas, jei tai padeda jam tobulėti. Nenoriu būti vidutinybė, juolab mokslininkas šarlatanas. Tokių Lietuvoje yra daug”, - sako Nerijus.
Iš Tauragės į Kauną jis atvažiavo studijuoti ir tapęs fizinės kultūros mokytoju galėjo tuo pasitenkinti. Dar po vieno laiptelio, magistrantūros, įgijęs trenerio kvalifikaciją, jis jau buvo užsikrėtęs “mokslo virusu”. Tai atsitiko per stažuotę Švedijoje ir buvo iškart įvertinta. Magistro darbo vadovas profesorius Albertas Skurvydas pasiūlė darbuotis toliau.
“Mane vilioja ne struktūra, o funkcija. Svarbu ne universiteto garsumas, o ką ten galima daryti. Sporte yra kūno kultas, moksle - proto. Kol kas neketinu tapti profesoriumi, nors dirbti su studentais man labai patinka. Sporto mokslas yra toks pats tikslus, kaip matematika. Didžiausi pokyčiai Lietuvos moksle įvyktų, jei būtų pradėta finansuoti pagal mokslinius pasiekimus, o ne kitus kriterijus. Jei nepasikeis finansavimas, jokios reformos nieko nepakeis”, - įsitikinęs Nerijus.
Ne kartą girdėtos kalbos, kad gyvenimą Lietuvoje pakeis jaunimas, jį įpareigoja tai daryti. Kartu su kolegomis iš Jaunųjų mokslininkų sąjungos mynė daug slenksčių, bendravo su Seimo frakcijomis, buvo priėmime pas Prezidentą V.Adamkų.
Kol kas apčiuopiamų rezultatų tai nedavė, nors visi tarsi ir linkę palaikyti, niekas neneigia mokslo svarbos. Tam, kad šioje srityje įvyktų pokyčiai, nepakanka diskusijų, reikia ir veiksmų. Jaunieji tiki, kad toks metas pagaliau ateis ir Lietuvoje gyventi bus išties gera.
Sintezuoja naujus vaistus
“Kodėl Nobelio premijos negalėtų gauti Lietuvoje dirbantis mokslininkas? Kuo daugiau jaunų mokslininkų darbuosis, tuo didesnė galimybė, kad kažkieno pasiekimai kada nors bus tokio lygio”, - sako šios sąjungos narė Vilma Petrikaitė. Ji - Kauno medicinos universiteto doktorantė, užsiimanti naujų vaistų sinteze.
Dvidešimt aštuonerių metų mergina tuo domisi jau penkerius metus ir yra viena iš nedaugelio mūsų šalyje besidarbuojančiųjų vaistų sintezės srityje. Ji ir pati jauniausia Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos ekspertė.
“Mano vadovas - profesorius Eduardas Tarasevičius. Jis bene vienintelis Lietuvoje užsiima ne augalinės kilmės vaistų kūrimu. Su juo bendradarbiauti pradėjau dar ketvirtajame kurse. Iš pradžių profesorius pasakė kalbėsiąs apie darbą tuomet, kai sutvarkysiu laboratoriją, kuri buvo gerokai apleista. Norėdama greičiau pradėti dirbti, puoliau ją tvarkyti. Kartą į ją įėjęs profesorius net nustebo. Požiūris į mane pasikeitė, suprato - užsispyrusi”, - juokiasi Vilma.
Vilma nuo vaikystės grojo smuiku, baigė muzikos mokyklą, o į farmacijos specialybę įstojo per nesusipratimą. “Aš norėjau būti gydytoja, daryti žmonėms kažką gero. Tačiau tuomet trūko informacijos ir, atėjusi į Medicinos universitetą, pamačiau, kad į Medicinos fakultetą negaliu įstoti išlaikiusi tuos egzaminus, kuriuos laikiau. Farmacija buvo laikina išeitis. Paskui nutariau: jei pradėjau, reikia eiti “iki profesoriaus”. Sukūrusi efektyvius vaistus nuo grybelinių ligų, su kuriais dabar dirbu, o ateityje gal ir nuo vėžio, taip pat galiu padėti žmonėms”, - sako Vilma.
Tolimi tikslai
Prabilusi apie savo darbą, Vilma paberia chemijos terminų, o jos akys tiesiog dega. Ji pasakoja, kaip įvairias medžiagas, turinčias priešmikrobinį poveikį, “jungia į vieną molekulę”. Ne kartą jos kalboje išsprūsta žodžiai “tai labai įdomu”, prisiminimai apie juokingas situacijas ir darbą iki išnaktų, kai tenka eiti namo pėsčiomis, nes joks transportas nebevažiuoja. “Tada net nuovargio nebejauti, nes žinai, kiek daug pavyko padaryti”, - tikina Vilma.
Mergina neslepia gyvenanti kukliai. Už jos nugaros nestovi pasiturintys tėvai, kurie galėtų apmokėti dukros norą tapti mokslininke ir naujų vaistų kūrėja, finansuoti jos keliones į tarptautines konferencijas. Farmacininkės kvalifikaciją įgijusi mergina galėjo rinktis kitokį kelią.
Tapusi kurios nors užsienio kompanijos vaistų platintoja, ji važinėtų naujutėliu automobiliu ir neskaičiuotų kiekvieno lito. Tačiau ji pasirinko tai, kas, jos manymu, daug įdomiau. Tikriausiai tuo įsitikinimu ji užkrės ne vieną studentą: Vilma dėsto Kauno medicinos universitete vaistų chemiją.
“Sunkiausia skaityti paskaitas moksleiviams, studentams farmacininkams - daug lengviau”, - juokiasi Vilma, išmėginusi tai Jaunųjų mokslininkų sąjungos rengiamose stovyklose moksleiviams. Ši sąjunga nutarė populiarinti mokslinę veiklą ir sugundyti ja kuo daugiau gabių vaikų. Juk užsibrėžto tikslo, nustebinti pasaulį lietuvišku Nobelio premijos laureatu, reikia siekti iš labai toli.
Nemėgsta griežtų grafikų
“Užsiimant moksliniu darbu geriausia yra tai, kad neprivalai keltis anksti rytą, vilktis kostiumą ir sėdėti kontoroje numatytą valandų skaičių. Gali dirbti iki trečios valandos nakties”, - sako dvidešimt šešerių metų Gintautas Narvydas. Jo linksmas lengvabūdiškumas neturėtų apgauti - Gintautas įsigudrino ne tik studijuoti taikomąją matematiką, bet ir tuo pačiu metu pabaigti kariškus mokslus. Jis yra Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantas, sausumos būrio vadas.
“Kai pradėjau studijuoti matematiką, buvo tokia įvairių specialybių studentams skirta kariška programa. Joje dalyvavo 120 Kauno aukštųjų mokyklų studentų, o baigėme 49. Kiekvieną šeštadienį, aštuntą ryto, jau turėdavome būti susirinkę karo mokykloje”, - prisimena Gintautas. Sako, kad jam buvo labai įdomu - išmėgino karišką profesiją, “čiupinėjo” ginklų, išmoko disciplinos ir vadovavimo, o taip pat atliko karinę tarnybą.
Iškart užsiimti daug kuo jam apskritai būdinga - be studijų, karo mokslų, jis būdavo dažnas svečias Tautinės kultūros centre, dalyvaudavo ir klubo “Velomanas” dviračių žygiuose.
“Dabar liko tik mokslas ir skraidyklės, o apie dviračių žygius dažniausiai tik pasvajoju”, - prisipažįsta vaikinas. Tačiau vėliau paaiškėja, kad su jaunaisiais mokslininkais vos ne kas savaitę žaidžia tinklinį ir studijuoja anglų kalbą Vytauto Didžiojo universitete.
“Aš niekur neišvažiavau tikriausiai dėl to, kad nemokėjau kalbos. Pradėjęs mokytis Kartenoje, iki 9 klasės mokiausi rusų, vėliau - prancūzų ir lotynų kalbų. Anglų, kiek reikia dirbant kompiuteriu ar perskaityti užrašus užsienyje, aš moku, bet laisvai bendrauti, skaityti specialios literatūros ir grožinių knygų, negalėjau”, - pasakoja Gintautas, kuris per šią vasarą jau ketina įveikti beveik 600 puslapių knygą anglų kalba apie robotų konstravimą.
Jo daktaro disertacijos tema - “Autonominių mobiliųjų robotų projektavimas, naudojant evoliucinius programavimo metodus”. Paprasčiau tariant, anot Gintauto, būtų sukurtos robotams “smegenėlės”.
Robotai žais futbolą
“Mes su profesoriumi Rimvydu Simučiu, kuris yra mano darbo vadovas, norime padaryti pradžią šiai mokslo sričiai Lietuvoje. Dirbsime su itin brangiais šveicariškais robotukais. Robotais neretai vadinamos ir automatinės pramoninės linijos, tačiau mūsų sritis - tie tikrieji, kurie autonomiškai juda. 2050 metais turėtų būti sukurta humanoidinių robotų komanda, kuri nugalėtų žmonių - pasaulio čempionų komandą. Vadinasi, robotai turi ne tik tiksliai ir greitai judėti, bet ir derinti savo veiksmus, mąstyti. Mano užduotis - pasiekti, kad robotai greičiau mokytųsi”, - pasakoja Gintautas.
Robotų futbolo komanda - tai patraukli komercinė priemonė pritraukti pinigus jų tobulinimui. Išties robotai reikalingi įvairioms gyvenimo sritims ir puikiausiai būtų panaudojami buityje.
“Įsivaizduokim dulkių siurblį- robotuką, kuris tvarkytų namus neatsimušdamas į baldus, sienas ir nesipainiodamas žmonėms po kojomis. Jis galėtų atlikti daugiau funkcijų - vaikui sugrįžus iš mokyklos, pasiųsti jo mamai SMS. Jei jis parėjo su trimis draugais, pranešti ir tai, o gal būt ir parodyti jų atvaizdus. Profesorius juokauja, kad net šunimi toks robotas galėtų pasirūpinti”, - pasakoja Gintautas.
Ši sritis jam kelia kur kas didesnį entuziazmą nei ankstesnioji - magistro darbą rašė apie vertybinius popierius, paskui dirbo banke. Tačiau supratęs, kad tai ne jam, sugrįžo į Kauno technologijos universitetą. Darbo su vertybiniais popieriais patirtis nepražuvo veltui - būtent prekyba jais suteikia galimybę Gintautui gyventi ne taip, kaip leistų doktoranto stipendija ir jam prieinamas uždarbis.
Gintautas Narvydas dabar išlėkė į Žemaitiją, kur gyvena jo tėvai, ir net išsijungė savo mobilųjį telefoną. “Mano atostogos ilgos, bet iki šiol nebuvo laiko visiškai atsijungti nuo visokių reikalų. Bent dvi savaites turiu tai padaryti, nes išties labiau už viską mėgstu gamtą”, - sako dvidešimt šešerių metų vaikinas. Jį “pagavome” vos sugrįžus iš dviejų savaičių kelionės po Europą.
“Tėvai mane išgrūdo į mokyklą penkerių metų ir šešių mėnesių. Mama motyvavo: jei iškart po mokyklos niekur neįstočiau, turėčiau dar metus, nes į armiją nespėtų pašaukti. Bet ir mokytis aš jau norėjau. Daug žadantis mokinukas nebuvau - mano pažymių knygelės pilnos pastabų. Pavyzdžiui, kad per pamoką nesiklausau mokytojos, atkreipiu į save visos klasės dėmesį ir švilpauju”, - juokiasi Gintautas, ir dabar visiškai nepanašus į solidų mokslo darbuotoją.
Draugauti reikia ilgai
“Prieš trejus metus oficialiai įregistruota Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga (LJMS) skirta visų sričių jauniesiems mokslininkams. Tokia sąjunga - vieta, kur galima keistis informacija ir patirtimi, užmegzti naudingų kontaktų, plėsti savo akiratį. Savo būryje turime istorikų ir medikų, fizikų ir teisininkų, politologų ir ekologų, ekonomistų ir edukologų, matematikų ir biochemikų, architektų. Vis tik pastebima, kad daugiau yra tiksliųjų mokslų atstovų”, - sako šios sąjungos pirmininkė Brigita Serafinavičiūtė.
Ji neslepia, kad, populiarinant mokslą, siekiant palankių mokslo sistemos pokyčių, norima paskatinti jaunus žmones tapti aukščiausio pasaulinio lygio mokslininkais. Užsibrėžus tokį ambicingą tikslą yra didesnis stimulas jo siekti, o bendraujant tarpusavyje sukurti visai kitokius santykius nei tie, kurie yra susiformavę tarp vyresniųjų kartų mokslininkų.
“Konkurencija yra labai gerai, bet ji turi būti sveika. Susidraugavę dabar, kurdami bendrus projektus, kurie bus finansuojami iš ES programų, mes būsime draugiškai nusiteikę ir kai tapsime solidžiais profesoriais”, - šypsosi Brigita.
Jos mokslinio darbo tema - aplinkos taršos poveikis miško augalams. Nors Lietuvoje situacija dar palyginti gera, mokslininkai turi žiūrėti toli į priekį. Tarša per artimiausią šimtmetį didės, stiprės saulės radiacija, sodinant sodinukų būsimiems miškams plantacijas reikia žinoti, kurie iš jų bus atsparesni šiems poveikiams, geriau ir greičiau augs.
“Nors daugelis apklaustų jaunųjų mokslininkų savo ateitį norėtų sieti su aukštuoju mokslu, vis dėlto panašu, kad universitete ketinama dirbti tik antraeilėse pareigose. Jaunus mokslininkus liūdina, kad daug kur techninė bazė gana skurdi, laboratorijose trūksta naujos aparatūros. Optimistai sako, kad pastaroji aplinkybė skatina kūrybingumą - kai nieko neturėdamas turi kažką padaryti. Jaunieji mokslininkai mini ir atsainų studentų bei visuomenės požiūrį į mokslą, biurokratinę universitetų valdymo sistemą, nepakankamą jaunų darbuotojų vertinimą ir skatinimą, socialinių garantijų stoką. Pavyzdžiui, doktorantūros metai neskaičiuojami kaip darbo stažas, doktorantės, išeidamos motinystės atostogų, gauna tik minimalią pašalpą”, - sako Brigita.
