– Ryti, kaip atsitiko, kad Tu, viešųjų ryšių specialistas, sugalvojai rašyti grožinę knygą?
– Kadangi esu ne vien viešųjų ryšių specialistas, bet ir žurnalistas, aš visą laiką norėjau parašyti knygą. Atėjo metas, kai supratau, kad turiu daug ką papasakoti žmonėms – tarkim, imant tą patį „Gaono kodą“ kokie 85 proc. ar net daugiau yra visiška teisybė, tikri faktai, paimti iš mano gyvenimo.
Tad prieš kokius šešerius metus man šovė mintis, lyg ir pradėjau rinkti kažką ir mąstyti, apie ką galėčiau rašyti. Labai norėjau papasakoti apie Lietuvą pasauliui – kuo mes ypatingi, kaip čia faina. Galvojau, per ką visa tai atskleisti ir supratau, kad per lietuvių tautą tai padaryti, ko gero, būtų sunku, ypač kalbant apie Vilnių, kuriame iki Antrojo Pasaulinio karo gyveno vos 5 proc. Lietuvių. Tad apie lietuvius nelabai turiu ką papasakoti, bet aš galiu papasakoti apie žydus, kurie išsisklaidė po visą pasaulį ir kurie yra pridarę tiek daug gerų dalykų. Taip pradėjau gilintis į žydų istoriją ir supratau, kad pats nieko apie ją nežinau ir privalau papasakoti pirmiausia mums patiems apie juos, nes tik tada galėsime kalbėti su pasauliu. Taip ir gimė ta knyga.
Beje, nuėjus pasitarti su žydais, jų bendruomene, jie man sakė, kad jei tu ne žydas, nerašyk. Bet po to viskas apsivertė: kai po penkerių metų aš visgi pabaigiau tą knygą, jie tada jau sakė, kad labai gerai.
– Ką galėtum patarti kitiems, norintiems atrasti temą, kuri sudomintų kitus – eiti raustis archyvuose, guglinti, nuo ko galima užsikabinti?
– Iš tikrųjų, kalbant apie kūrybą, nebūtina ieškoti savo kažkokių temų ar dar kažko įdomaus. Reikia klausytis, kas tau įdomu: jei tu sugebėsi perteikti, kas tau įdomu, su ta aistra, kuri kaitina tavo susidomėjimą, tai viskas natūraliai išeis. Nesvarbu, kas tai būtų, knyga, daina ar dar kažkas – visą laiką reikia elgtis natūraliai, ir kuo tu esi tikresnis, tuo viskas bus geriau. Be to, pirmiausia tiesiog žmogiška istorija dažniausiai yra daug įdomiau negu kažkokie išgalvoti faktai. Ir kai žmogus skaito, domisi kito istorija, galbūt tapatinasi su juo, arba žiūri kažkaip kitaip į jį, jam visą laiką bus įdomus kitas žmogus.
– Bet vis tiek reikia įvilkti į kažkokį patrauklų pavidalą. Sakai, pakanka kažkuo domėtis – o jei tai, kuo domiesi, įdomu tik siaurai auditorijai, kaip pateikti savo istoriją, kad sudomintum platesnes mases?
– Čia priklauso nuo to, ką tu nori pateikti. Mano atveju viskas buvo labai paprasta: aš norėjau pateikti istorinius faktus, bet taip, kad jie būtų įdomūs kuo platesnei auditorijai. Akivaizdu, kad mokslinis darbas nepatiks nei taksistui, nei valytojai, nei galbūt kažkokiam paaugliui. Tai pasirenki populiariausią žanrą ir į jį sudedi viską, ką žinai – tada natūraliai išeina viskas.
– Paskui pats gana aktyviai pristatinėjai knygą, siųsdavai pranešimus žiniasklaidai – tikrai stengeisi, kad ji sulauktų dėmesio. Ar tą sklaidos darbą pradėjai jau parašęs knygą, ar dar kurdamas dėliojaisi strategiją?
– Mano strategija buvo labai paprasta: papasakoti visas tas istorijas, apie kurias plačiau pasakoja knyga. O kai parodai, kad už tų istorijų yra tikri faktai, dar labiau padidini žmonių susidomėjimą tomis istorijomis – kas buvo pirminis tikslas – ir tuo pačiu, aišku, knyga. Tad tikrai aš turėjau tokią pasirinkęs rinkodarinę strategiją ir žinojau, kaip tai veikia.
– Kodėl pats dirbai su savo knygos viešinimu, o ne patikėjai šią užduotį kažkam iš kolegų?
– Kadangi man tai patiko daryti, aš buvau užsidegęs, ir iki šiol esu, tai kam tą užsidegimą numesti kažkam kitam, kuris galbūt nebus užsidegęs?
– Apskritai kai kurie rašytojai vengia didesnių viešųjų ryšių literatūroje, lyg baiminasi, kad taip knyga tarsi nuvertinama. Kaip tai vertini?
– Aš negaliu kalbėti už kitus, bet mano atveju tikslas buvo pasiekti kuo platesnę auditoriją ir, manau, jį iš esmės pasiekiau ir norisi siekti dar toliau. Dabar taip pat kuriamas ir serialas, ir netgi atsirado rusiškas podcastas: man paskambino Rusų radijas ir pasakė norintys pradėti pasakoti apie žydišką kultūrą Lietuvoje, paklausė, ar leisčiau naudoti šitą pavadinimą. Pasakiau, kad su džiaugsmu – juk kuo daugiau pasieksime auditorijos, tuo visiems bus geriau. Nes jei pažinsime tas bendruomenes, su kuriomis gyvenome šimtus metų, mes atsikratysime visokių baimių ir su jomis susijusių mitų.
– Kokias dar viešinimo priemones be pranešimų žiniasklaidai naudojai – dirbdavai su influenceriais?
– Ne, viskas vyko tik su tais žmonėmis, kuriems tai patiems aktualu – nebuvo nei jokių papildomų išlaidų ar pan. Tik tai, kas atsirasdavo natūraliai. Pavyzdžiui, manau, prisidėjo prie to viešinimo, kad su geriausiu litvakų gidu Lietuvoje pernai rudeniop du mėnesius rengėme ekskursijų ciklą po Vilnių „Gaono kodas“: kiekvieną savaitgalį visos grupės buvo visiškai pilnos, toks didelis buvo žmonių susidomėjimas. Maždaug pusė žmonių nebuvo skaitę tos knygos, o tada puldavo į knygynus pirkti ar prašydavo, kad aš iš kažkur atneščiau. Tad tik pasikartosiu, kad kai tu pasakoji kažkokias žmogiškas istorijas, jas rodai, kad žmonės pamatytų savo akimis, yra visiškai kitas efektas ir čia nereikia jokių influencerių.
Aišku, ačiū labai Dovilei Filmanavičiūtei. kuri perskaitė knygą ir parašė puikią recenziją, tai čia gal buvo influencerė, bet su ja niekaip nebuvo tartasi. Vienintelis, su kuriuo buvo tartasi, buvo Rimvydas Valatka, nes mes buvome kolegos, dirbome drauge – jo paprašiau parašyti recenziją, ir ji išėjo visiškai kosminė. Tad vėlgi, visiškai neinvestavus kažkokių lėšų, tiesiog parodžius, kodėl ta knyga yra vertinga ir patraukli, viskas išėjo absoliučiai natūraliai, ir aš dėkingas žmonėms, kurie prie to prisidėjo.
– Tavo pranešimas „LOGIN 2021“ vadinsis „Kaip rasti savo Gaono kodą?“. Ar gali jau dabar šiek tiek atskleisti, kaip tai padaryti?
– Gaonas apskritai, visa mistika, susijusi su žydų palikimu, jų šventaisiais raštais ir paslaptimis, iš tikrųjų yra žmogaus savęs, jo asmenybės atspindys. Mes galime suprasti tai kaip biblinius visokius reiškinius, bet jei mes pasižiūrėsime į veidrodį ir tuose pasakojimuose pamatysime save, su savo visokiomis priklausomybėmis, interesais ir panašiai, tai mes išmoksime skaityti tarp eilučių. Būtent tai, savęs atradimas, savirealizacija yra tas Gaono kodas. Bet daugiau papasakosiu pranešime.
