Siekiant atsakyti į šiuos bei panašius klausimus ir įvertinti priešmokyklinio bei jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų kalbos ypatybes, buvo parengta speciali mokslinių tyrimų metodika. Vaikų kalbos raidą tiriantis projektas „Lietuvos vaikų kalba: įtakos ir tendencijos“ Vytauto Didžiojo universitete vykdytas net trejus metus.
Lietuvos mokslo tarybos finansuojamas projektas „Lietuvių vaikų kalba: įtakos ir tendencijos“ inicijuotas atsižvelgiant į priešmokykliniam ir jaunesniajam mokykliniam amžiui keliamus kalbos reikalavimus bei vis labiau ryškėjančią įvairių kalbinių ir nekalbinių veiksnių įtaką kalbos raidai.
Pagrindinis projekto tikslas buvo nustatyti ir įvertinti vaikų kalbos – leksikos, gramatikos, pragmatikos – ypatybes. Siekiant šio tikslo, parengta mokslinių tyrimų metodika, integruojanti penkis psicholingvistikos ir sociolingvistikos mokslo sričių metodus, sukaupti didelės imties tyrimų duomenys, parengtas Vaikų kalbos tekstynas.
„Kai kurios kalbinės ypatybės išryškėja tik tam tikro tipo tekstuose. Pavyzdžiui, teksto rišlumą galime nustatyti tirdami vaikų pasakojimus, o komunikacinius įgūdžius įvertinti nagrinėdami vaikų dialogą, – pasakojo projekto vadovė, Vytauto Didžiojo universiteto Tarptautinių ryšių prorektorė, Lietuvių kalbos katedros profesorė dr. Ineta Dabašinskienė. – Tekstyne sukaupėme trijų rūšių sakytinės vaikų kalbos duomenis: monologus, laisvus vaikų tarpusavio dialogus ir vaiko pokalbius su suaugusiaisiais. Duomenis rinkome mokyklose ir darželiuose, vaikams įprastoje aplinkoje, specialiai skirtoje patalpoje. Su vaikais kalbėjomės individualiai, o bendros veiklos metu kiekviena tiriamųjų pora atlikdavo užduotį atskirai nuo kitų tiriamųjų porų. Vėliau visi sukaupti įrašai buvo transkribuoti ir paruošti statistinei bei automatinei kalbinei analizei.“
Kaip kalba skirtingo amžiaus vaikai?
Mokslinio tyrimo, pagrįsto tekstyno duomenų analize, rezultatai atskleidė sakytinės spontaninės priešmokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų kalbos ypatumus. Išnagrinėjus vaikų dialoginę šnekamąją kalbą, paaiškėjo jos tiesioginė priklausomybė nuo tyrimo aplinkos ir pašnekovo ypatybių: priešmokyklinio amžiaus vaikų kalba buvo daug paprastesnė, laisvesnė. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų kalba – jau veikiama paauglių žargono, kuriam būdingas ekspresyvumas, svetimų kalbų vartojimas. Mokyklinio amžiaus vaikai aiškiai skiria formalią kalbą nuo neformalios, geba sėkmingai palaikyti ir užmegzti pokalbį.
„Vaikų pokalbio įgūdžiai dažnai būna susiję su gebėjimu išlaikyti vienas kito dėmesį, palaikyti tiesioginį kalbinį ryšį, kalbėti išraiškingai ir įtaigiai. Dažniausiai tam pasitelkiami jaustukai, ištiktukai, pertarai, keiksmažodžiai ir kitos spontaninės šnekamosios kalbos ypatybės, – dėmesį atkreipė tyrimo vadovė. – Priešmokyklinio amžiaus vaikų ir 2-os klasės mokinių kalboje jaustukų, pertarų ir keiksmažodžių vartojama daugmaž vienodai. 5-os klasės mokinių pokalbiai šiuo požiūriu iš esmės skiriasi: vaikai gausiai vartoja jaustukus (vadinasi, jų kalba – daug emocionalesnė), pertarus (pažeidžiamas teksto rišlumas), pokalbiuose išryškėja rusų kalbos įtaka (ypač vartojant jaustukus, pertarus ir keiksmažodžius).“
Kalbos rišlumui įtakos turi pasakos
Monologinės kalbos (pasakojimo) analizė parodė, kad priešmokyklinio amžiaus vaikų pasakojimui, lyginant su kitomis amžiaus grupėmis, būdingas didžiausias individualių ypatybių spektras.
Individualūs gebėjimo kurti pasakojimą skirtumai išryškėja visuose rišliojo pasakojimo lygmenyse: skiriasi pasakojimų produktyvumas, žodyno įvairovė, sakinių sudėtingumas, bendroji pasakojimo struktūra, pateikiamos informacijos kiekis, teksto rišlumas.
„Tai gali būti susiję su individualiais kalbinės ir kognityvinės raidos skirtumais, vaiko patirtimi klausytis pasakų ir jas sekti, šeimos tradicijomis ir nuostatomis skaityti ar sekti vaikui pasakas ir įtraukti jas į kasdienę komunikaciją, gebėjimo ir patirties verbaliniu būdu išreikšti grafiniu pavidalu pateiktą pasakojimą“, – komentavo profesorė.
Prausia dramblį ar prausia dramblys?
Kadangi Lietuvoje eksperimentiniai kalbos tyrimai prieš penkerius metus buvo tik pradedami atlikti, tyrėjos pasirinko užsienio šalyse sukurtus ir lietuvių kalbai adaptuotus testus. Eksperimentinio tyrimo GAPS (angl. Grammar and Phonology Screening Test – „Gramatikos ir fonologijos vertinimo testas“) testu duomenys parodė, kad priešmokyklinio amžiaus vaikai tiek gramatikos, tiek fonologijos užduotis atliko daug sunkiau nei mokyklinio amžiaus (2-os ir 5-os penktos klasių) mokiniai. Taip pat nustatyta, kad tiriamųjų lytis neturi lemiamo poveikio testo rezultatams, nors berniukai darė šiek tiek daugiau klaidų nei mergaitės. Nepriklausomai nuo amžiaus grupės tiriamieji vaikai dažniausiai klydo atkartodami tuos pačius sakinius ir žodžius; be to, dominuojantys klaidų tipai sutapo visose amžiaus grupėse. Šie rezultatai leido nustatyti problemiškiausius, sudėtingiausius lietuvių kalbos gramatikos ir fonologijos įsisavinimo aspektus.
Šalutinių sakinių testu buvo tiriamas vienos iš sudėtingesnių gramatinių kategorijų – šalutinio pažyminio sakinio – suvokimas. Individualaus testavimo metu vaikui rodyti specialūs piešiniai, prašant pasirinkti tą, kuris atitinka sakomą sakinį (pvz., „Parodyk man tigrą, kuris prausia dramblį.“ vs. „Parodyk man tigrą, kurį prausia dramblys.“). Vaiko atsakymai buvo užrašomi į specialią anketą, kurią analizuojant vertinamas klaidų skaičius ir pobūdis.
Tėvų įtaka vaikų kalbos raidai
Sociolingvistinė apklausa atlikta taikant du metodus: anketinės apklausos ir struktūruoto interviu.
Anketinei apklausai atlikti sukurtos specialios trijų tipų anketos – vaikams, jų tėvams arba globėjams ir mokytojams. Šia anketa siekta nustatyti vaikų požiūrį į lietuvių ir užsienio kalbas, mokymosi motyvaciją, mokymuisi skiriamą laiką. Taip pat – ištirti vaiko socialinę aplinką, užsienio kalbų poveikį, sužinoti, koks yra tėvų vaidmuo vaikui mokantis lietuvių ir užsienio kalbų.
Paaiškėjo, kad sąmoninga kalbinė veikla (knygų skaitymas, pasakų klausymas ir kt.) suvokiama ir mėgstama jau priešmokykliniame amžiuje. Dauguma darželinukų teigė šiek tiek pažįstantys raides, kai kurie nurodė mokantys skaityti, rašyti, nes to juose namuose mokė tėvai, vyresni broliai ar seserys. Kai kurie priešmokyklinio amžiaus vaikai jau turi ir asmeninį požiūrį į užsienio kalbas – jį dažniausiai formuoja asmeniniai įgūdžiai (pvz., vaikas jau moka keletą užsienio kalbos žodžių, todėl laukia, kada pradės jos mokytis), asmeninė patirtis (pvz., vaikas patyrė teigiamų ar neigiamų emocijų susidūręs su asmenimis, kalbančiais viena ar kita užsienio kalba).
Užsienio versus gimtoji kalba
Remiantis interviu duomenimis, priešmokyklinio amžiaus vaikai žiūri tiek lietuvių, tiek užsienio kalba įgarsintus filmukus. Lietuviškus filmukus žiūri vaikai, norintys suprasti, ką kalba veikėjai, o kitomis kalbomis įgarsintus filmukus renkasi tie vaikai, kuriems svarbus tik vaizdas (tačiau žiūrėdami užsienio kalba įgarsintus filmukus vaikai gana greitai įsimena paprastesnes ir dažnesnes frazes). Interviu su mokyklinio amžiaus vaikais tik patvirtino teigiamą požiūrį tiek į lietuvių, tiek į anglų kalbos pamokas.
Dauguma vaikų teigė, kad jiems labiausiai patinka skaityti ir atlikti įvairias užduotis pratybose, nepatinka rašyti diktantus, mokytis eilėraščių ar taisyklių; geriausiai sekasi skaityti, atpasakoti tekstą ir atlikti užduotis pratybose. Analizuojant mokyklinio amžiaus vaikų interviu, nepastebėta didelių skirtumų tarp lietuvių ir anglų kalbos pamokų vertinimo.
Be to, nors atliekant tyrimą kelta hipotezė, kad šiuolaikiniame moderniųjų technologijų pasaulyje augantys vaikai linkę pamiršti rašymą ranka, taisyklingą rašybą virtualioje aplinkoje, interviu rezultatai šio spėjimo nepatvirtino: paaiškėjo, kad kompiuteriu rašyti patinka tik tiems vaikams, kurie jau turi darbo kompiuteriu įgūdžių, o kiti mieliau rašo ranka. Negana to, beveik pusė moksleivių teigė naudojantys lietuviškas raides rašydami SMS žinutes. Berniukai nurodė ne mokyklai skirtus tekstus ranka rašantys retai, tačiau mergaitės – priešingai – teigė dažnai rašančios laiškus, dienoraščius.
Mokytojų ir auklėtojų užpildytų anketų duomenys parodė, kad pedagogai domisi profesine veikla, siekia tobulėti. Per pamokas vykdo įvairias kalbos mokymąsi skatinančias veiklas, atsižvelgia į moksleivių gebėjimus, individualumą. Pastebėta, kad mokytojos siekia ne tik išmokyti švietimo programose nurodytų dalykų, bet ir išugdyti aktyvią, kūrybišką, atsakingą asmenybę, turinčią tvirtą pilietinę ir tautinę savimonę.
Projekto „Lietuvių vaikų kalba: įtakos ir tendencijos“ metu sukaupti didelės imties (N = 499) tiriamųjų (priešmokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų, jų tėvų / globėjų ir mokytojų) duomenys: sudarytas 120 836 morfologiškai apibūdintų žodžių apimties sakytinės vaikų kalbos tekstynas, sukaupti vaikų (N = 254) kalbos eksperimentinių tyrimų duomenys, sukaupti vaikų, jų tėvų ir mokytojų (N = 499) sociolingvistinės apklausos duomenys. Taip pat parengta mokslo studija, kurioje išsamiai aptarti projekto mokslinių tyrimų rezultatai, jų reikšmė Lietuvos bei kitų šalių vaikų kalbos tyrimų kontekste. Tikimasi, kad gautieji rezultatai pravers priešmokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio ugdymo pedagogams ir logopedams, kurių uždavinys – ugdyti, lavinti bei koreguoti priešmokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų kalbą.
Pagrindiniai projekto „Lietuvių vaikų kalba: įtakos ir tendencijos“ vykdytojai – minėtoji prof. dr. I. Dabašinskienė, prof. dr. Jūratė Ruzaitė, dr. Ingrida Balčiūnienė, dr. Laura Kamandulytė-Merfeldienė. Taip pat bendradarbiauta su dr. Meilute Ramoniene (Vilniaus universitetas), prof. dr. Maria Teresa Guasti (Milano-Bicocca universitetas), Jelena Mihaljevic Djigunovic (Zagrebo universitetas). Projektas „Lietuvių vaikų kalba: įtakos ir tendencijos“ finansuotas Lietuvos mokslo tarybos pagal Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programą ir 2009–2011 m. vykdytas Vytauto Didžiojo universitete.
