Kai kuriems tardytiems partizanams buvo pjaustomos pirštų sausgyslės, kiti buvo mušami iki sąmonės netekimo, žalojami jų sąnariai, kitos kūno vietos. Saugumiečių dokumentuose kankinimai buvo vadinami „fizinio poveikio priemonėmis“ arba „aktyviu tardymu“. Nors po Stalino mirties kankinimai kaip tardymo priemonė buvo uždrausti, jų nebuvo visiškai atsisakyta. Žinoma, kad 1956-aisiais suimtas vienas iš partizanų vadų Adolfas Ramanauskas-Vanagas, tardant pirmą dieną po suėmimo buvo taip žiauriai sužalotas, kad budeliai, nenorėdami rizikuoti jo gyvybe, davė nurodymą išvežti į Lukiškių kalėjimo ligoninę. Medicininiame akte buvo rašoma, kad kalinys pristatytas itin sunkios būklės: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški visų kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas...“
Blogiausia, ką galėjo padaryti prievartos neatlaikiusi tardymų auka – išduoti kitų kovotojų ir rezistentų vardus bei buvimo vietas, tokiu būdu sukeliant grėsmę jų saugumui ir gyvybėms. Dėl šios priežasties tarp partizanų buvo paplitęs nerašytas susitarimas – pralaimėjus kovą nepatekti priešui į nagus gyvam.
„Buvo nei kiek nebaisu nusišauti. Kovos išbarstyti, vėl susirinkom už kalvelės, po eglaite. Montė (Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė – aut.past.) sako, kad tokioj beviltiškoj padėtyje nėra buvęs per visą partizanavimo laikotarpį – šoviniai baigėsi, reikia nusišaut. Sako, nusišaukim vyrai po šita eglute. Ir svarbiausia, pats mąstęs apie savižudybę sakau, kad šautis dar nereikia. Man pritarė Konkurentas. Sako, kam šautis? Tegul jie nusišauna. Tada apygardos vadas sako: „sutariam, kad eisim tiesiai į priešo ugnį ir nei žingsnio atgal. Arba išeisim, arba nušaus“, – pasakojo partizanas.
„Mano petį ir plautį perskrodė jų kulka. Ir aš kritau vietoje be sąmonės. Ir po kurio laiko prieš save pamačiau čekistus. Jie mane atgaivino, įmėtė į vežimą ir pristatė iki netoliese stovėjusios mašinos. Ten jau gulėjo partizanas Karklas. Mus nuvežė į Anykščius ir ten prasidėjo tardymas. Jo metodai buvo paprasti – smurtas, spardymas, daužymas lazdomis. Reikalavo išduoti, bet aš tylėjau. Tai buvo nepaprastos kančios – įrodyti, kad nepažįstu nei partizanų, nei ryšininkų. Nusprendžiau pradėti bado streiką ir atsisakiau kalėjimo maisto. Maniau, kad tokiu būdu save pribaigsiu, bet netrukus buvo suimtas partizanas Tigras. Jis neatlaikė žiaurių tardymų ir pasakė daugelio kovotųjų vardus“- sakė A. Simanonis-Sigitas.
Partizanas Sigitas prisimena, kad dar iki suėmimo jam buvo tekę spręsti gyvenimo ir mirties klausimą patekus į beviltišką situaciją su partizanu Klajūnu. Klajūnas buvo sunkiai sužeistas ir negalėjo sparčiai trauktis nuo ant kulnų minančių sovietų karių:
„Klajūnas, manydamas, kad gali patekt rusui į rankas sako, „tu geriau mane nušauk, kad nepatekčiau jiems“. Bet bendrom pastangom, tą kartą mes išvengėm priešo“- kovos aplinkybes prisiminė Anicetas Simanonis-Sigitas.
„Aš patekau sovietam į nelaisvę. Praėjau keturis tardytojus. Visi mane liepė daužyt. Daužė lazdom, kojom ir visaip kitaip. Bet aš tylėjau ir nesakiau ne žodžio. Galima iškęsti. Turėjau laiko iki suėmimo nusišaut, bet man niekada neatrodė, kad čia išeitis. Žinojau, kad galiu išlaikyt viską, ką man darys čekistai. Ir išlaikiau“ – sakė Antanas Lukša-Arūnas.
Anot Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vyr. specialisto Dariaus Juodžio, pasitraukti iš pralaimimos kovos nusižudant pasirinko labai daug partizanų. Istorikas tvirtina, kad tai buvo nerašyta taisyklė:
„Į partizanų gretas įsijungusiems kovotojams tai tapo savaime suprantamu dalyku – nepasiduoti priešui gyvam. Tam, kad nebūtų kankinimų ir nebūtų išdavysčių. Ir tai labai dažna partizanų kovų baigtis. Jei apsupdavo bunkerį, iš kurio pasitraukti neįmanoma, partizanai pasirinkdavo mirtį vietoj nelaisvės. Mano atmintį įstrigo Prisikėlimo apygardos vado Juozo Paliūno-Ryto atvejis. Jis visą tai aprašė savo prisiminimų knygoje „Partizano keliu“, 1950-ais. Kai J. Paliūnui buvo iškilusi grėsmė patekus į priešų apsuptį, laikydamas ginklą jis sau tarė: „tuo baigiu atlikti Tėvynei pareigą“. Tuomet pavojaus jam pavyko išvengti, tačiau 1952 metų spalio 1 dieną, MGB savo ataskaitoje jau užrašė „į pasiūlymą pasiduoti banditas pasipriešino ginklu ir baigė gyvenimą savižudybe“. Tai parodo, jog Ryto žodžiai nesiskyrė nuo darbų. Ryžtą nepasiduoti gyvam įrodė paskutinis partizano žingsnis.
Dažniausiai iš kovos partizanai pasitraukdavo naudodami šaunamąjį ginklą, tačiau buvo atvejų, kai naudojo sprogmenis. Pavyzdžiui, 1949 m. spalio 28 d. bunkeryje Butkiškio vienkiemyje Andrioniškio valsčiuje buvo apsuptas Rytų Lietuvos srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas su bendražygiais. Tuomet bunkeryje susisprogdino pats vadas, jo žmona Joana Railaitė-Neringa ir partizanas Juozas Jovaiša-Lokys, kuris prieš tai buvo pasiųstas į bunkerį su pasiūlymu partizanams pasiduoti. Kartais kovotojai susisprogdindavo taip, jog jų nebūtų galima atpažinti. Kai kurie kovotojai nutaikę progą pasitraukdavo iš gyvenimo, jau po suėmimo. Štai 1953 m. liepos 22 d. partizanas Antanas Vizbaras-Vapsva iššoko pro langą iš MVD rūmų Vilniuje“.
D. Juodis taip pat priduria, kad šnekant apie partizanus apibrėžimas „savižudybė“ nėra tinkamas. Tai buvo kovos būdas, siekiant apsunkinti priešo operatyvinę veiklą ir apsisaugoti nuo fizinių ir moralinių kankinimų, o kovos draugus nuo nelaisvės ar mirties.
