Kai Mekas pirmą kartą joje apsilankė (apie 1996–1998 metus) buvo sužavėtas ir... pasipiktinęs:
„Tikėkit man ar netikėkit: yra tik laiko klausimas, kada visas pasaulis sužinos ir pripažins Orvidą kaip vieną iš dvidešimtojo amžiaus didžiausių skulptorių. Tikėkimės, kad Lietuva nebus paskutinė jį pripažinti. [...] Orvido stebuklas atėjo iš pat dangaus ir tokių stebuklų atsitinka labai retai. Taip, aš nieko niekur panašaus nesu matęs. Brancusi, Moore, Smithson – svarbūs dvidešimtojo amžiaus skulptūros istorijoje. Bet Orvidas yra lygiai svarbus. Tu stovi tarp visų tų akmenų ir jauti tokią didelę žmogaus jėgą, tokį neapsakomą atsispyrimą prieš visas totalitarines jėgas. Orvido sodyba yra paminklas, himnas, odė individualizmui, žmogaus sielai; manifestas prieš viską, kas nori užgniaužti žmogaus individualumą. Ateis laikas, kai pasaulio meno studentai iš Japonijos, Amerikos ir Paryžiaus plauks į Salantus, kaip jie plaukia į St. Michel, Taj Mahal ar Stonehenge. Orvido sodyba yra mūsų Stonehenge'as, su lygiai paslaptinga paskirtim, ir mes ne tik turim ją apsaugot, bet apsaugot planuotai“ (Jonas Mekas, 17 laiškas iš knygos „Laiškai iš niekur“, 1994–1996).
Mekas kaltino Lietuvos valdžią ir kultūros bendruomenę neveiklumu ir abejingumu šiam unikaliam Lietuvos kultūros reiškiniui.
Po Viliaus mirties 1992 m. neprižiūrima ir nesaugoma valstybės, sodyba pradėjo nykti, dingti skulptūros. Susirūpinęs Mekas kreipėsi į tuometinius šalies vadovus. O kai nesulaukė atsako, kartu su žinomais Lietuvos ir JAV menininkais 1999 m. spalio 20 d. parašė kaltinimą:
„Mes kaltiname Lietuvos kultūros ministeriją ir Lietuvos Vyriausybę užu Orvidų sodybos neapsaugojimą, neatsakomingai ir lengvabūdiškai leidžiančias naikinti vieną iškiliausių Lietuvos ir Europos meno kūrinių.
Mes kaltiname Lietuvos meno ir kultūros darbuotojus, poetus, rašytojus, dailininkus, skulptorius, architektus ir visus kitus, neprotestuojančius ir pasyviai stovinčius nuošaly, leidžiančius Orvido sodybai nykt.
Mes kaltiname Lietuvos architektų sąjungą, atvirai šmeižiančią Orvido sodybą lankytojams iš kitų kraštų, kurie Orvido sodą supranta ir gerbia labiau negu patys lietuviai.
Pakilkite aukščiau užu savo asmenines ambicijas ir pagerbkite darbus tų, kurie sukūrė pasaulinio lygio kūrinius, tokius kaip Orvido sodyba.
Tegu tai bus jūsų 2000-ųjų metų priesaika ir darbas, be kurio jums bus uždrausta įžengti į 21-ąjį šimtmetį. Jeigu ne: ten jūs būsite pastatyti prie sienos užu neatsakingumą ir savo tautos meno kūrinių naikinimą.
O jūs, Lietuvos jaunimas, naujoji karta: jūs sukilkite prieš savo valdžios abuojumą ir meno žmones bei visus visus neatsakomingus pareigūnus, kurie žiūri pro pirštus į Orvido sodybos lėtą sunaikinimą; atakuokit juos savo protestais, kol jie pagaliau išbus iš gilaus miego – kol dar yra laikas. Rytoj bus per vėlu.
Pasaulio akys yra atkreiptos į jus.“
Kaltinimas buvo išspausdintas Lietuvos spaudoje bei JAV lietuviškoje spaudoje ir padarė poveikį. Netrukus Vilniuje visuomenei buvo surengtas pokalbis dėl sodybos išsaugojimo. 2002 m. sodyba įrašyta į valstybės saugomų kultūros vertybių sąrašą.
Tuo Meko rūpinimasis Orvido kūriniu nesibaigė. 2011 m. jis kartu su britų rašytoju David Ellis Serpentine galerijoje Londone pristatė Orvidų sodybą.
Mekas trumpai pristatė Orvidų sodybą, buvo rodomos didelio formato Audriaus Naujokaičio fotografijos, kuriose sodyba fotografuota iš lėktuvo (vėliau fotografijos dingo). D. Ellis savo pranešimą baigė tokiais žodžiai: „Šita vieta turi, PRIVALO būti apsaugota nuo puvimo, politinio neveiksnumo, aplaidumo, religinių ideologijų.“
Rengiant parodą „Ir saulė, ir mėnulis, ir visos žvaigždės“ netikėtai atsirado aplankas, kurį Mekas pasiruošė Orvidų sodybos pristatymui Londone. Viename iš faksų Mekas rašo bičiuliui D. Ellis į Londoną:
„Šiandien vėl galvojau apie Orvido sodo palyginimą su nebaigta statyti Gaudi katedra.
Gaudi pagal tradiciją buvo krikščionis katalikas, todėl jo katedra kyla į viršų, kaip ir turėtų gera krikščionių katedra... Tačiau Orvidas, nors katalikas ir vienuolis, buvo kilęs iš senos panteistinės tradicijos. Taigi jo katedra yra labai arti žemės, priglundanti prie jos. Medžiagos, iš kurių ji pagaminta, yra ne dirbtinės, modernios, o akmenys ir medžių kelmai, didžiuliai rieduliai – viskas, kas jungiasi su žeme, pačia motina žeme. Orvido katedra yra panteistinė“ (1999 m. birželio 4 d.).
