Eskedar Tihalun į Lietuvą iš Etiopijos atvyko kaip pabėgėlė ir čia skaičiuoja jau 14-us metus. Praėjusiais metais ji išlaikė visus reikiamus egzaminus ir įgijo Lietuvos respublikos pilietybę.
Kava Eskedar gyvenime visuomet užėmė svarbią vietą: štai jos gimtinėje kava yra laikoma reikšminga kasdienybės dalimi, o kavos pupelės malamos ir skrudinamos namuose. Atvykusi į Lietuvą, Eskedar nepamiršo Etiopijoje svarbių kavos gėrimo ritualų ir parodė lietuviams, kaip iš tiesų yra geriama kava. Moteris su šypsena prisimena niekaip negalėjusi suprasti, kaip lietuviai gali gerti tirpią kavą ir šį gėrimą vadinti kava.
Laikui bėgant, Eskedar įkūrė savo kavos verslą, o prieš kiek daugiau nei savaitę Vilniuje atidarė kavos barą.
– Atrodo, kad Vilniuje jau yra daug kavinių ir kavinukių. Kodėl nusprendėte, kad reikia dar vienos vietos kavai gerti?
– Ši vieta yra labiau baras nei kavinė, o tokio kavos baro, kuriame galėtų rinktis suaugusieji, Vilniuje nebuvo. Kiek pastebėjome, bare lankosi labai skirtingo amžiaus lankytojai: čia galima rasti ir 25-erių, ir 70-ies metų vilnietį.
Tiesa, sulaukiame ne tik vilniečių. Praėjusią savaitę mus aplankė kretingiškė, vardu Banga, taip pat buvo lankytojų ir iš Kauno.
– Kokios kavos galima gauti šiame bare?
– Lietuviškos. Pačias pupeles siunčiuosi iš Afrikos, o skrudinu Lietuvoje. Daugiausia gaminame Etiopijos kavą, bet tokios kavos iš espresso aparato rinkoje nėra daug.
Afrikoje užaugintos kavos pupelės yra visiškai kitokios – kavai būdingas gėlių, vaisių skonis, ji turi šiek tiek rūgštelės.
Man asmeniškai kava yra įrankis, skirtas parodyti savo kultūrą, svetingumą, taip pat kava puikiai tinka pradėti pokalbį, atsiverti.
– Kodėl nusprendėte įsikurti Signatarų namuose?
– Man ši vieta reiškia labai daug. Aš pati į Lietuvą atvykau kaip pabėgėlė, o Lietuvos Konstitucija man suteikė lygias teises gyventi šioje šalyje, būtent šis dokumentas užtikrina visas teises, kurias aš turiu. Kavos baras negalėjo įsikurti niekur kitur. Ši vieta simbolizuoja tą kelią, kuriuo ėjau iki šiol, ir galimybę užsiimti bendruomeniška veikla, suburti žmones.
Kažkada aš buvau pabėgėlė, o dabar pabėgėliai ateina pas mane – daugiausia jų iš Baltarusijos. Jie pasakoja, kaip atsidūrė Lietuvoje, kaip dabar atrodo jų gyvenimas. Galiu pasakyti, kad Lietuvoje yra daug pabėgėlių iš Baltarusijos, tik mes jų nepastebime.
Kartą man parašė viena mergina, kuri atvyko į Lietuvą iš Baltarusijos, ir paprašė, kad galėtų kavos bare pagroti pianinu – mat gyvendama Minske ji skambindavo, o dabar tokios galimybės neturi. Ir aš leidau jai čia groti – pabėgėlis pabėgėlį supranta.
XIX a. šitoje vietoje susirinkdavo lenkų pabėgėliai. Šiandien kitokie pabėgėliai, jie iš kitur, bet istorija ta pati. Už tai man labai svarbu šią vietą padaryti atvirą. Čia vyks diskusijos apie vertybes, laisvę, nepriklausomybę.
– Joks verslas neatsiranda per naktį. Kiek laiko užtrukote įsirengti šį barą?
– Nuo tos dienos, kai laimėjome konkursą dėl patalpų, iki atidarymo praėjo pusmetis.
Atidarydama šį barą, sulaukiau daug pagalbos: draugai padėjo atvežti sendaikčius, baldų pardavėja leido juos pasiimti su galimybe juos parduoti lankytojams.
Iš tiesų, mūsų interjeras yra žalias – čia yra net palmių, taip pat girdėjau lankytojus sakant, kad už mus žalesni tik „Stikliai“.
