Marozienė – apie legendinius „Amatininkus“: cepelinai su duona, netikėtas Izraelio politiko apsilankymas ir Antanas, sėdintis virš įėjimo

1996-ieji – tai metai, kai Lietuvos krepšininkai antrą kartą parsiveža olimpinę bronzą, sostinėje atidaromas pirmasis „McDonalds“, per šalį žygiuoja „Roko maršas“. Šių įvykių pašonėje Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, it feniksas iš pelenų prikeliama „Amatininkų užeiga“ – griuvėsiai tampa restoranu, virš durų pakabinamas ant alaus statinės sėdintis vyras, išsyk tapęs užeigos simboliu. Restoranas netrunka būti pastebėtas – čia ne kartą lankosi aukščiausio rango Lietuvos ir užsienio politikai, vakarieniauja žinomiausi aktoriai.

Vietoje restorano – laidojimo reikmenų parduotuvė

Nors šis pasakojimas suksis apie tą „Amatininkų užeigą“, kuri 1996-asiais atsidarė po kapitalinio remonto, visgi tokio paties pavadinimo restoranas vilniečiams žinotas jau anksčiau. Mat tose pačiose patalpose ilgus metus veikęs „Amatininkų užeigos“ restoranas buvo uždarytas.

Naujosios „Amatininkų užeigos“ šeimininkams nekilo abejonių, kad čia turi būti įkurtas restoranas, vėliau nuspręsta išsaugoti ir prieš tai buvusį pavadinimą, nors jį, tiesa, užsieniečiams ištarti sekasi sunkiai.

Tuo metu valdžiusi UAB „Geležinis vilkas“, Marozų šeima atėjo į tuštumą. I. Marozienė prisimena, kad vaizdas buvo siaubingas, patalpose nebuvo nė elektros laidų, jungiklių, tualetų – patalpos priminė griuvėsius.

Pasirodo, įsigytos patalpos ohoho kiek visko mačiusios. Restorano pastate, kuris išdygo dar XVI a., anuomet veikė daug parduotuvių, tarp kurių – ir laidojimo reikmenų, buvo įkurta ir spaustuvė.

„Pastatas mena ilgą istoriją ir kiekviena veikusi įstaiga čia paliko savų žymių“, – apibendrina I. Marozienė.“