Važiuoti Vilniaus centre – nepatogu
Centrinėje Vilniaus dalyje surastume bent kelias gatves, kurios išklotos granito trinkelėmis: pavyzdžiui, Vilniaus ir Pilies gatvės. Šiose gatvėse automobilių eismas neleidžiamas, todėl vilniečiai ir miesto svečiai jas turi įveikti pėsčiomis arba bemotorėmis transporto priemonėmis. Vienas tokių vilniečių, sostinės gatvėmis važinėjantis elektriniu paspirtuku, kreipėsi į Delfi redakciją.
Savo laiške vyras išsakė nepasitenkinimą kai kurių Vilniaus gatvių, o tiksliau – centrinių, grindiniu. Pasak vilniečio, važiuoti gatvėmis, kurios yra grįstos granito trinkelėmis, yra ir sunku, ir pavojinga. Jis sako, kad dažnu atveju atvažiavęss į granito trinkelėmis grįstą gatvę, nulipa nuo paspirtuko ir vežasi jį greta savęs, o tai vadina tikru nepatogumu.
Pašnekovas taip pat įvardina, kad kai kuriomis sostinės gatvėmis sunku važiuoti ne tik paspirtuku, bet ir automobiliu. Vyras sako, kad labai nepatogus kelio ruožas yra šalia Karaliaus Mindaugo tilto.
Taigi, kokios priežastys lėmė, kad Vilniaus gatvės grįstos granito trinkelėmis?
Grindinys, nors ir nepatogus, turi istorinę vertę
Sulaukus pasipiktinusio vilniečio laiško, Delfi kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiąjį inžinierių Anton Nikitin. Paklaustas, kodėl sostinės gatvėms yra pasirinkta granito trinkelių danga, specialistas užsimena apie istorinę jos vertę.
„Visais atvejais siekiame išsaugoti Vilniuje esančias kultūros paveldo zonos dangas, o kiekvienas infrastruktūros atvejis yra tvarkomas individualiai“, – sako A. Nikit. Visgi jis priduria, kad kai kurios dangos, pavyzdžiui, brukas, nebeatitinka šių dienų poreikių, nes yra nepatogus tiems, kas juda nemotorinėmis transporto priemonėmis.
Kad centrinių sostinės arterijų danga yra svarbi istoriškai, pritaria ir architektas Rokas Mazuronis. Jis įsitikinęs, kad gatvės funkcija negali užgožti istorinių ir architektūrinių principų, ir spėja, kad patiems paspirtukininkams nepatiktų, jei kuri nors sostinės gatvė, grįsta akmenimis, būtų išasfaltuota. Taip pat jis sako, kad granito trinkelės gali būti ir tokiose vietose, kur žmonėms bus nepatogu, bet jų reikės dėl paveldosauginių sumetinų, jei bus norima pabrėžti gatvės istoriškumą, jos senumą.
Vis dėlto, architektas įvertina ne tik istorinio paveldo Vilniaus gatvėse svarbą, bet ir primena, kas gali nutikti miesto centrui, į kurį atvažiuoti paprasčiausiai nepatogu.
„Savivaldybė bet kokiu atveju turi užtikrinti, kad atvykimas į miesto centrą būtų patogus. Kai į traukos vietą sunku atvažiuoti ir su automobiliu, ir su paspirtuku, tuomet senamiestis nustoja vystytis, nustoja būti gyvybės šaltiniu, o ta gyvybė keliasi į, pavyzdžiui, prekybos centrus, kur patogu privažiuoti“, – teigia R. Mazuronis.
Anot pašnekovo, problemos dėl nepatogaus grindinio nekiltų, jei dviratininkų ir paspirtukininkų kelių tinklas būtų vientisas ir darnus.
Geriau tiesti patogius kelius
Architektas R. Mazuronis ne tik įvertino granito trinkelėmis grįstas gatves, bet ir paaiškino, kaip yra priimami sprendimai dėl gatvių dangos. Specialistas teigia, kad sprendimo priėmimui yra svarbūs trys kriterijai.
„Pirmiausia, dangos pasirinkimui yra svarbi pati gatvės funkcija, kitaip sakant, kokiu tikslu gatvė bus naudojama – ar pėsčiųjų, ar motorinio transporto eismui. Prie šio kriterijaus galima būtų priskirti ir tai, kad tiesiant dangą yra apmąstomas ir eismo saugumas, pavyzdžiui, kiek kietesnis grindinys gali būti naudojamas eismo saugumui užtikrinti. Antras gatvių dangos pasirinkimo kriterijus – tai eismo intensyvumas, o trečias – architektūrinis užmanymas“, – sako R. Mazuronis.
Bet ar sprendžiant apie gatvių dangą yra apmąstomi miestiečių patogumai? Specialistas mano, kad jei nėra būtinybės gatves grįsti granito trinkelėmis, geriau būtų nutiesti patogius pravažiavimus, tačiau ne visuomet pavyksta suderinti skirtingus interesus.
„Projektuojant gatves, ne visuomet pavyksta suderinti visų interesų grupių nuomones, dažniausiai kažkuri interesų grupė būna dominuojanti, o kitų interesai būna nustumiami į antrą planą. Tų pačių Vilniaus gatvių atveju buvo interesas sudėti kuo daugiau trinkelių, ir tai buvo dominuojantis interesas“, – gatvių grindimo užkulisius atskleidžia architektas.
Vyras paaiškina, kad centrinių miesto erdvių projektavimas yra sėkmingas tik tada, kai paisoma įvairių socialinių grupių interesų: kai išsaugomi seni medžiai, užtikrinamas dviračių ir pėsčiųjų judėjimas, įrengiamos vaikų žaidimų aikštelės, nepamirštami senjorai. Tačiau, anot specialisto, būna ir tokių projektų, kai iškertami visi medžiai, įvykdoma maksimali trinkelizacija.
Turi pasiūlymą savivaldybei
Paklaustas, ką pats mano apie centrines Vilniaus gatves, grįstas granito trinkelėmis, architektas sako, jog šioje situacijoje svarbiausia būtų pačiai savivaldybei atsakyti į klausimą, kokio miesto ji nori.
„Jeigu Vilniaus miesto savivaldybė nori turėti europietišką senamiestį, į kurį žmonės atvažiuoja praleisti laiko, turi būti užtikrintas patogus pravažiavimas. Turi būti peržiūrimi judėjimo maršrutai, ir tie istoriniai grindiniai paliekami tik tose vietose, kur jų tikai reikia“, – tokią idėją siūlo R. Mazuronis.
Vyras savo mintį papildo sakydamas, kad savivaldybė galėtų įvertinti, kokie turėtų būti pagrindiniai tranzitiniai nemotorizuoto transporto srautai, kokiose vietose iš tikrųjų reikalingas ir pagrįstas trinkelių ar bruko grindinys.
