– Istorikai ir istoriniai šaltiniai padeda mums įsivaizduoti, kaip Vilnius atrodė prieš beveik 700 metų. Gal jūs galite papasakoti, koks jis buvo anuomet?

R. Petrauskas. Tuometinis Vilnius labai smarkiai skyrėsi nuo dabartinio miesto. Jis buvo visiškai medinis, apėmė tik dabartinio senamiesčio dalį. Įdomu tai, kad jis veikiausiai jau tuo metu susidėjo iš kelių dalių – lietuviškos, vokiškos ir rusėniškos. Vilniaus paminėjimas 1323 metais, žinoma, nereiškia, kad jis tik tuo metu buvo įsteigtas, miestas jau buvo anksčiau.

Vilniui labai pasisekė su pirmuoju paminėjimu. Labai retas miestas istorijoje startavo su tokiu galingu pranešimu. Tai didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškas, kuriuo jis pakvietė į Vilnių atvykti įvairių profesijų, įvairių luomų atstovus ir taip prisistatė miestą ir šalį pasauliui.

– Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškas, parašytas 1323 metais, nėra paprastas laiškas, tai tarsi Vilniaus miesto gimimo liudijimas, kuris žodį apie Vilnių pavertė kūnu. Kokią įtaką šio laiško turinys padarė Vilniui?

R. Petrauskas. Spartėjo informacijos apie Vilnių sklaida. Tačiau svarbiausia – buvo pranešta apie Vilnių, tuo metu dar tokios izoliuotos, pagoniškos šalies, apsuptos krikščioniškų kaimynų, sostinę, „valdovo miestą“. Tai atspindi aktyvią Gedimino, o vėliau ir jo palikuonių politiką – vaidinti svarbų vaidmenį tuometinėje Vidurio Rytų Europoje.

Rimvydas Petrauskas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Šiais laikais tokį kunigaikščio žingsnį būtų galima pavadinti nebloga reklamine kampanija, skatinančia atvykti į Vilnių, tačiau Gedimino laiške, kuriame jis pirklius ir amatininkus kvietė keltis į Vilnių, kalbama ir apie toleranciją, kas tuomet dar nebuvo taip madinga. Ko iš šio laiško turinio galėtume pasimokyti šiandien, kai patikimi sąjungininkai ir investuotojai yra itin svarbūs?

R. Petrauskas. Gedimino laiškas, nepaisant didžiulės laiko distancijos, iš tiesų yra neįtikėtina ir pamokoma istorija. Tai istorija apie miesto atvirumą. Tai išradingas sprendimas tiems laikams, nes į pagonišką valstybę norima prisikviesti kitų tautų, kitokio tikėjimo žmones, bandant parodyti, kad čia yra tinkamos atvykėliams sąlygos gyventi ir dirbti. Laiškuose kalbama apie pastatytas bažnyčias, apie mokestines privilegijas. Tokia į žmones orientuota migracinė politika aktuali ir šiandien.

– Vilniaus universitetas šiandien švenčiančiai sostinei paruošė dovaną – „Vilniaus istorijas“. Tai 65 animuotos istorijos apie miestelėnų gyvenimą LDK laikotarpiu. Kodėl universitetas nusprendė inicijuoti šį projektą?

R. Petrauskas. Tokio projekto ėmėmės dėl dviejų priežasčių: norime iš anksto reaguoti į artėjantį Vilniaus miesto 700 metų jubiliejų, bet kartu tai mūsų nuoseklus darbas populiarinant istorijos mokslą. Prieš kelerius metus įgyvendinome projektą „Orbis Lituaniae“, kurio metu parengėme 800 internetinių pasakojimų apie LDK istoriją. Tada pradėjome galvoti, kaip naujomis formomis pratęsti šią idėją. Gimė mintis, kad istorikai turi dirbti su kūrybininkais, animatoriais. Mokslo ir meno dermė yra vienas iš būdų skleisti mokslą, tai mokslo sklaidos ateitis. Norime parodyti, kad mokslas ir atraktyvus turinio pateikimas – suderinami dalykai.

Viena vertus, gal ir atrodo, kad animuotos istorijos supaprastina, bet kita vertus, tai tik nauja pasakojimo forma. Mat pasidalijame patikimomis istorinėmis žiniomis. Vizualūs sprendimai, animacija, inovatyvumas yra suderinami su patikimu, rimtu istoriniu žinojimu. Kūrybiniame procese bendradarbiavo skirtingų specialybių žmonės: istorikas pateikė pirminę medžiagą, tada scenaristas parašė trumpą istoriją (čia daugiausia dirbo Darius Krasauskas), toliau – vizualiniai sprendimai ir galiausiai aktoriaus įgarsinimas. Rezultatas – 65 istorijos, kurios iš įvairių perspektyvų papasakoja žiūrovui apie senojo Vilniaus gyvenimą LDK laikotarpiu.

– Drauge su Vilniaus universitetu parengėte daugiau nei pusšimtį animacinių pasakojimų. Apie ką jie pasakoja ir kam jie skirti?

V. Žukas. Galvodami, kam mes skiriame šį darbą, mąstėme apie visus žmones. Labai norėjome įtraukti ne tik tuos, kurie profesionaliai domisi istorija, bet ir tuos, kurie nori pamatyti kažką įdomaus. Norėjome padaryti turinį, kuris būtų žiūrimas, todėl pasirinkome trumpų istorijų formatą, kur išlaikomas greitas tempas, pasakojimas yra įdomus, įtraukiantis, o pasibaigus vienam pasakojimui norisi žiūrėti kitą.

Man kaip vilniečiui buvo labai įdomu dirbti prie šio projekto. Esu gimęs Vilniuje, atrodo, žinau kiekvieną miesto kampą. Tačiau dirbdamas prie šio projekto sužinojau ir labai daug įdomių dalykų, visiškai kitaip pradėjau žiūrėti į miestą.

Mūsų užduotis buvo kaip tik ne pasakoti apie tuos dalykus, apie kuriuos jūs ir taip galite perskaityti vadovėliuose, bet pasakoti tokias įdomias istorijas, kurios leistų visiškai kitaip pasižiūrėti į erdves, po kurias vaikštote kiekvieną dieną. Man atrodo, kad tai pavyko, nes vaikštant po miestą visos šios istorijos supa mane ir tos vietos kalba visiškai kitokia kalba. Tad labai kviečiu visus pasižiūrėti, praplėsti savo žinias apie Vilnių ir apgyvendinti jį žmonėmis, gyvenusiais čia prieš 100 metų.

– Kaip buvo atrinktos istorijos, kurias animuosite?

V. Žukas. Taip, idėjų istorikai pasiūlė labai daug. Kartu sprendėme, kurios iš jų geriausiai persikels į animaciją. Buvo stengiamasi atrasti įdomių, negirdėtų istorijų iš tuometinės kasdienybės, naujai pasižiūrėti į miestą ir jo gyventojus.

– Gal galite patarti, kokia eilės tvarka žiūrėti animacijas? Ar jos yra kaip nors temiškai suskirstytos?

V. Žukas. Visą mėnesį kiekvieną pirmadienį bus publikuojama po 15–20 animacinių filmukų. Kokia tvarka bus žiūrima – ne taip ir svarbu. Kiekvienas gali pasirinkti, kas jam įdomiau.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte rengdami šiuos filmukus?

V. Žukas. Sunkiausias iššūkis buvo per vienus metus padaryti 70 istorijų, nes turime dar 5 virtualios realybės istorijas. Jas pristatysime šiek tiek vėliau, kai jau bus galima aplankyti vietas su virtualios realybės įrenginiais.

O dėl 65 animuotų pasakojimų, tai didžiausias iššūkis buvo per metus juos sukurti, nes tai didžiulis procesas, pradedant nuo istorijos atrinkimo, scenarijaus rašymo, iliustracijų piešimo, animacijos, įgarsinimo ir t. t. Tai didžiulis darbas, todėl buvo bendradarbiaujama su daug animatorių iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Gruzijos. Šis didžiulis kolektyvas turėjo dirbti pagal vieną stilistiką, bet kartu kiekviena komanda įnešė savo požiūrį, savo idėjų, parodė savo stipriąsias savybes, dėl to sukurti pasakojimai tapo itin įdomūs.

– Ačiū už pokalbį.

Visą laidos įrašą galima peržiūrėti čia.

Animuotus „Vilniaus istorijų“ pasakojimus galite rasite Delfi.lt kanale. Naujomis istorijomis apie Vilnių bus džiuginama visą ateinantį mėnesį.

„Vilniaus istorijos“ yra sudedamoji projekto „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vartai“ (www.ldkistorija.lt) dalis. Projektas finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo. Projektą vykdo Vilniaus universitetas.