1730 m. pastatyta Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia (Misionierių bažnyčia). 1739–1744 m. ir 1751 m. pagal misionieriaus Jono Šreterio projektą pastatyti vienuolyno pastatai. 1750–1754 m. Misionierių bažnyčia pagal architekto Jono Kristupo Glaubico projektą buvo rekonstruota. Vieta, kurioje iškilo bažnyčia su vienuolynu, misionierių buvo pavadinta Išganytojo kalnu. Vienuolių valdose buvo du vaismedžių sodai (su beveik 300 vaismedžių), angliškas sodas pasivaikščiojimams, penki tvenkiniai, čia tekėjo šaltiniai, todėl miestiečiai kalną, ant kurio stovėjo vienuolynas, vadindavo „rojumi“.
Atvykę misionieriai aktyviai dalyvavo kultūrinėje, švietėjiškoje veikloje, rūpinosi špitolių beturčiams ir beglobiams steigimu, prižiūrėjo Rasų kapines. Rūmuose įkūrė Vilniaus vyskupijos kunigų seminariją, garsėjusią didžiausia tarp Vilniaus vienuolynų biblioteka. XVIII a. seminarijoje mokėsi bei dėstė matematiką Laurynas Stuoka-Gucevičius. 1799–1832 m. vienuolyne veikė vyskupijos spaustuvė, o nuo 1803 m. – parapinė mokykla. 1810 m. misionieriai įkūrė auklėjamąjį institutą kurčnebyliams. 1831–1839 m. vienuolyne buvo įrengtas kalėjimas, kalinti 1830–1831 m. sukilimo dalyviai ir S. Konarskio organizacijos veikėjai. 1844 m. caro įsaku bažnyčia ir vienuolynas uždaryti. 1859 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems.
Vienuolyno pastato paskirtis dažnai kaitaliota: buvo panaudotas karo ligoninei (1844), stačiatikių dvasinei konsistorijai (1848), kilmingųjų panelių institutui (1856), psichiatrijos ligoninei (1859), labdarybės draugijai (1874), 1915 m. atiteko Vilniaus miesto valdybai. 1920 m. dalis valdos grąžinta misionieriams. XX a. 6 dešimtmetyje–XXI a. pradžioje pastatuose buvo įsikūrusi ligoninė, bažnyčia iki šiol naudojama kaip Lietuvos nacionalinio muziejaus saugykla.
Prieš penketą metų, po architektūros konkurso patvirtinus projektinius pasiūlymus, Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi planuoti Misionierių sodų atnaujinimą, numatė atkurti sodų sistemą, istorinį reljefą su autentišku kraštovaizdžiu ir kt. Tam buvo gauti ir Europos Sąjungos parama. Vis dėlto šiandien projektas yra pokyčių etape. Ankstesnių planų, o kartu ir ES paramos, atsisakyta, įvertinus, kad pastaraisiais metais pakito ir visuomenės lūkesčiai, susiję su parkų tvarkyba, ir miesto požiūris. Taigi kol kas, po kelių diskusijų su bendruomene, yra sudėliotos gairės mažesnės apimties tvarkybos darbams, planuojami projektavimo darbai. Vėliau, supažindinus bendruomenę su naujais sprendiniais, jei jie bus priimtini, bus dėliojamas etapinio parko tvarkymo planas, rengiamas techninis projektas, o darbai finansuojami iš savivaldybės biudžeto.