Vidmantas Vaskela dirba didžiausioje mūsų rajone – Šešuolių – girioje. Anksčiau dirbo girininko pavaduotoju, dabar – meistru. Kiekvieną dieną jis – miške.
Vidmantas yra dar ir užkietėjęs grybautojas. Kai prasideda grybai, iš miško neišeina. Tačiau šįmet, sako jis, grybai beveik nedygo. „Žmona baiminosi, kad jau liksime be grybų“, – neslėpė jis.
Laimikis – 500 baravykų
Ir staiga, paskutinę savaitę prieš Vėlines – baravykas! Pūpso sau ant miško kvartalinės. Ne bet koks, o tikrinis, ruda kepurėle ir balta it sniegas apačia. Sveikut sveikutėlis. Apsidairęs Vidmantas pamatė ir kitą, ir trečią rudagalvį. O proskynose ir ant miško kelių jie augo šeimomis. „Daugiausia buvo atvirose vietose, tankmėje – mažiau“, – dalijosi patirtimi.
Tądien jis pririnko tris krepšius, rytojaus dieną – du. Neatsispyrė grybautojas ir trečią dieną. Ir vėl – pilnutėlis krepšys, po to – dar du. Kiek iš viso Vidmantas surado baravykų, sakė, neskaičiavo, bet viename krepšyje telpa jų maždaug 70. Taigi, iš viso – maždaug pusę tūkstančio. Paskutinėmis spalio dienomis.
Augo iki lapkričio vidurio
„Ir dabar miškai pilni žmonių, bet dabar grybai jau nedygsta – lapkričio 7-osios naktis jiems buvo per šalta“, – pastebėjo grybautojas. Bet anksčiau išdygę dar augo. Žinoma, tik tie, kurie tą naktį nesušalo. O tokių dar buvo nemažai – žmonės dar grybavo praeitą savaitgalį ir kai kas parsinešė jų pilnus krepšius.
Tokių metų, kad lapkričio viduryje augtų grybai, niekas neatsimena. „1998 metais buvau jų radęs lapkričio 1-ąją, bet vėliau niekada nebuvo“, – tikino kasdien miške dirbantis miškininkas ir patyręs grybautojas V. Vaskela.
Lėmė sausringa vasara
Kas lėmė tokį vėlyvą ir gausų grybų dygimą, paklausėme Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotoją Joną Kasparavičių:
– Tam įtakos turėjo itin sausringa vasara, – paaiškino mikologas. – Grybams reikia ne tik šilumos, bet ir drėgmės. O jos nebuvo iki spalio vidurio. Spalio viduryje savaitę lijo. Todėl grybai ir pradėjo dygti.
– Bet kodėl jų buvo tiek daug – pasipylė kaip iš gausybės rago?
– Todėl, kad grybai dėl konkurencijos turi savybę plačiai ir gausiai paskleisti savo sporas. Tam sausringa ir vėjuota šiųmetė vasara buvo itin palanki. Gausiai pasisėjusios sporos suformavo ir tankią grybieną, iš kurios pasipylė grybai. Kol grybas išdygsta, jis nueina ilgą kelią. Taip tik atrodo, kad grybas greitai auga. Jo užuomazgos būna po žeme, o esant tinkamoms sąlygoms išlenda ir greitai auga. Šįmet tos sąlygos atsirado gana vėlai.
– O jei atšals, nespėję išlįsti grybai prapuls?
– Neprapuls. Išdygs kitais metais ar dar kitais – sporos sėkmingai peržiemoja. Jos šalčio nebijo. Kas kita jau išdygę grybai – prasidėjus šalčiams, jie sušals.
Kai kas baiminasi, jog po šalčių surinkti grybai gali būti nuodingi, jų nesveika valgyti.
Reikia žiūrėti, kad grybas nebūtų pradėjęs gesti. Sušaldyto jo savybės nekinta. Juk žmonės užšaldo juos, žiemą atšildo ir valgo, kaip šviežius. Bet sušalęs ir atšilęs grybas pradeda greitai pūti. Štai tada jame kaupiasi nuodingos medžiagos. Todėl tokiu štai metu, kai grybas miške gali būti gavęs šalčio, reikia atidžiau žiūrėti, ar jis nepradėjęs gesti – ar nesuglebusi jo kepurėlė, jos apačia, nepakitusi grybui būdinga spalva.
– O dar gali grybai pradėti vėl dygti?
– Gali, jei bus pakankamai šilumos ir drėgmės.
– Ačiū už gerą žinią.
