Evangelikų reformatų bažnyčia, iškilusi šešioliktame amžiuje, buvo vienintelis liudininkas, menantis apylinkių garsiąją praeitį. Prieš antrąjį pasaulinį karą Deltuvoje reformatų jau nebeliko. Maldos namai stovėjo tušti ir apleisti, o ant sienų vorai audė tinklus.

Manoma, kad vietovė prieš kelis šimtmečius tapo svarbus strateginis, politinis ir administracinis centras. Deltuva valdė didelę teritoriją, kurios ribos siekė visą Ukmergės pavietą.

Senose kronikose teigiama, kad gyvenvietė yra viena seniausiai apgyvendintų vietų visoje rytinėje Lietuvoje. Teigiama, kad legendinis kunigaikštis Dausprungas dešimtame amžiuje čia pastatė didelę pilį. Vėliau Deltuvos vardą savo raštuose minėjo gudai, rusai, kryžiuočiai.

Teigiama, kad atkakliausiai Lietuvos karaliui Mindaugui priešinosi Deltuvos ir Nalšios kunigaikščiai. Galiausiai sulaukęs paramos iš Voluinės, karaliaus sūnus užbaigė tėvo pradėtus darbus – Deltuva buvo nugalėta. Ukmergėje iškilo pilis, kurios pagrindinis tikslas buvo slopinti nerimstančių deltuviečių pasipriešinimus.
Tomas Sušinskas

Tryliktame amžiuje Deltuva buvo niekam nepriklausanti kunigaikštystė, kurios žemės glaudė kelias pilis. Pagrindinė pilaitė iškilo miestelio centre, kita – netoli Saliečių Plačiavų balose. Trečioji – Storės upelio intake į Šventąją.

Netoli žaliavo šventasis ąžuolynas, o medžių tankumyne iki pat penkiolikto amžiaus žmonės dievams degino aukas. Ant Ročkalnių kalno buvo palaidotas kunigaikštis Kernius ir valdovo Utenio tėvų kaulai.

Teigiama, kad atkakliausiai Lietuvos karaliui Mindaugui priešinosi Deltuvos ir Nalšios kunigaikščiai. Galiausiai sulaukęs paramos iš Voluinės, karaliaus sūnus užbaigė tėvo pradėtus darbus – Deltuva buvo nugalėta. Ukmergėje iškilo pilis, kurios pagrindinis tikslas buvo slopinti nerimstančių deltuviečių pasipriešinimus.

Vytauto Didžiojo laikais į Deltuvos apylinkes atsikėlė daugybė kolonistų totorių. Penkioliktame amžiuje popiežius savo bulėje paminėjo Deltuvą, nes apylinkėse gyvenęs atėjūnas priėmė krikščionybę, miestelyje pastatė bažnyčią. Šventovė priklausė Vilniaus vyskupystei, kuriai buvo teikiamos dotacijos.

Deltuva
Foto: Autoriaus archyvas

Manoma, kad kunigaikščiai Radvilai išdavė krikščionybę ir pradėjo praktikuoti kalvinizmą. O šešiolikto amžiaus dokumentuose minimi kaip reformatų šventovės Deltuvoje iniciatoriai. Šventovė vienu metu buvo paversta javų sandėliu. Laikoma viena pirmųjų reformatų bažnyčių Lietuvoje. Sunaikinta antrojo pasaulinio karo audrose. Vermachto kareiviai viduje turėjo stebėjimo postą, vėliau viskas išlėkė į orą. Ukmergiškiai iki šiol ją vadina kirche, o griuvėsių fone vyksta ištisos fotosesijos. Šalia įrengtas specialus stendas, kuriame galima išvysti buvusią šventovę 3D formatu.

Devyniolikto amžiaus pradžioje Deltuvos apylinkėse įvyko pirmasis mūšis tarp Napoleono kariuomenės ir rusų. Istorijos tėkmėje buvo vadinamas Vilkmergės kautynėmis. Žuvo keli šimtai maskolių ir dar daugiau prancūzų kareivių. Napoleono artilerijos pabūklai pataikė į miestelio trobas, užmušė ne vieną civilį.
Tomas Sušinskas

Deltuviečiai garsėjo išdidumu ir visais laikais stengėsi išlaikyti kovinę parengtį. Keletą dešimtmečių nuolatiniai nekviesti svečiai buvo kryžiuočių ordino riteriai. Vėliau puldinėjo prūsai, gudai, lenkai ir rusai. Septynioliktame amžiuje švedų antpuolio metu buvo išžudyta dalis gyventojų.

Gyventojų sudėtis miestelyje buvo įvairi. Totoriai palaipsniui išnyko laiko tėkmėje, tačiau gudų ir lietuvių, išpažįstančių reformatų tikybą, buvo daug. Žmones priešindavo skirtinga religija. Katalikų ir kalvinistų sodybos sudarė atskirus savotiškus priemiesčius.

Devyniolikto amžiaus pradžioje Deltuvos apylinkėse įvyko pirmasis mūšis tarp Napoleono kariuomenės ir rusų. Istorijos tėkmėje buvo vadinamas Vilkmergės kautynėmis. Žuvo keli šimtai maskolių ir dar daugiau prancūzų kareivių. Napoleono artilerijos pabūklai pataikė į miestelio trobas, užmušė ne vieną civilį. Grįždami iš Rusijos frankai dar kartą apiplėšė vietinius. Deltuva, įsikūrusi ant pagrindinio Vilniaus ir Kėdainių kelio, nuolat buvo mindžiojama priešų. Vilkmergės mūšiui atminti prie Deltuvos kapinių 1998 m. iškilo aukštas obeliskas.

Paskutinis Deltuvos reformatų globėjas ir dvarų valdytojas buvo magnatas Gruževskis. Turėjo vienturtę dukrą vardu Jakobina. Gražioji mergina pamilo valstietį ir laukė tėvų palaiminimo. Gruževskis nuolat svaidėsi žaibais ir viešai dukrą vadino bjauriausiais žodžiais. Po eilinio barnio su tėvu Jakobina sėdo ant arklio ir dingo tolumoje. Netrukus merginą rado susmukusią – sutryptą žirgo. Sielvartaudami Gruževskiai dingo iš Deltuvos, o jų turtai atiteko Tiškevičiams.

Devynioliktame amžiuje rusai Deltuvai suteikė Konstantinovo vardą. Vilniaus generalinio gubernatoriaus Konstantino Kaufmano garbei. Kaufmanas svajojo apie miestelį puošiančią cerkvę. Tačiau apylinkėse rusų nebuvo ir jo sumanymas nesulaukė pritarimo. Pirmojo pasaulinio karo audrose miestelio krautuves, gyventojų namus plėšė tiek rusai, tiek vokiečiai.

1919 metais nepriklausomybės kovose į Deltuvą iš Milašiūnų kaimo buvo paleistas pirmasis atgimusios Lietuvos kariuomenės patrankos šūvis. Miestelyje šeimininkavo bolševikai, kurių štabas vedė posėdžius klebonijoje. Istorinis šūvis pasiekė savo tikslą – klebono namuose pramušė sienoje skylę. Nesprogęs didelės žalos nepadarė, bet žinutę nusiuntė aiškią. Vėliau deaktyvuotas sviedinys atsidūrė Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune.