Toji kalba esanti jau plačiai paplitusi, todėl labai gerbtina ir palaikytina. Apibendrindama sociolingvistų ir kalbininkų grupės atliktus tyrimus šia tema, jos vadovė Loreta Vaicekauskienė pakiliai teigia, esą tuose tyrimuose „galingai iškyla“ Vilniaus vaidmuo, „Vilniaus tarties modelis pasirodo reikšmingesnis už vadovėlinį“ ir „[l]ietuvių kalbotyroje Vilniaus kaip lietuvių bendruomenės kalbos standarto idėja yra lūžinė naujovė“ (LKId, p. 20).
Jeigu tikrai tai esminis lūžis visoje lietuvių kalbotyroje (tokių atvejų nebūta dešimtmečiais), verta akyliau pasidomėti šių tyrimų metodika, rezultatų interpretacijomis ir kitais tose publikacijose skelbiamais dalykais. Žinoma, ir pačia kalba, kuria šneka vilniečiai. Juolab kad kolei kas niekas dar nepradėjo perrašinėti lietuvių kalbotyros istorijos, o tų atradimų sklaida rūpinasi viena Vaicekauskienė ir kartais jos doktorantė Ramunė Čičirkaitė, kuri atliko ir daugumą tų tyrimų eksperimentų.
Jeigu kalbama apie Vilniaus miesto gyventojų tarties modelį, reikia apsibrėžti keletą dalykų: kaip suprantame, kas yra tie vilniečiai ir kokios esminės jų kalbos ypatybės, koks šios kalbos atmainos santykis su kitomis lietuvių kalbos atmainomis (bendrine kalba, tarmėmis, pusiau tarmine kalba, žargonais ir kt.), bent kiek pažvelgti į ankstesnius vilniečių tarties tyrimus ir atsiremti į lietuvių kalbos tarties istoriją.
Kas žinoma apie vilniečių kalbą?
Turime pripažinti, kad iki šiol Vilniaus miesto kalbos ypatybės nelabai traukė tyrėjų dėmesį ir tais klausimais rašyta nedaug. Dialektologijoje sostinės kalba siejama su platesnio regiono (rytų aukštaičių vilniškių patarmės) ypatybėmis, ir kokio atskiro varianto nėra skiriama.
Gana svariai prie Vilniaus kalbos tarties tyrimo XX a. 9-ame dešimtmetyje yra prisidėjusi kalbininkė ir sociolingvistė Laima Grumadienė (Kalėdienė). Ji teigė, kad sostinės kalba esanti labai variantiška, joje galinčios egzistuoti keleriopos skirtingų krypčių tarties normos, ir vilniečiai neturintys vieno prestižinio tarties standarto („Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1983, p. 91). Kaip būdingiausias sostinės kalbos ypatybes ji nurodė polinkį trumpinti nekirčiuotus ilguosius įtemptuosius balsius (pvz., plitelė „plytelė“, giventi „gyventi“) ir ilginti kirčiuotus trumpuosius neįtemptuosius balsius (pvz., vysas „visas“, visy „visi“).
Kitame straipsnyje Kalėdienė pabrėžė, kad vilniečių šnekamoji kalba esanti tokia komunikacinė sistema, kurioje pagrečiui gali būti vartojamos kelios kalbos (lietuvių, rusų, lenkų) ar kalbų atmainos (tarmės, pusiau tarminė kalba, miesto šnekamoji kalba arba beveik norminė bendrinė kalba). Visos jos veikia viena kitą ir tarpusavyje nėra lygiavertės, bet neišvengia tarminės ar pusiau tarminės tėvų kalbos poveikio („Baltistica“, 3(2), 1989, p. 292).
Kalbos istorijoje žinoma egzistavus savitą Konstantino Sirvydo laikų raštų kalbos variantą, kurio centras buvo Vilnius, bet dėl sostinės lenkėjimo ir kitų aplinkybių ši atmaina negrįžtamai sunyko. Apie naujesnių laikų vilniečių kalbą ir tartį rašoma Lietuvių kalbos draugijos serijos „Lietuvių tarmių tekstai“ antroje knygoje (1997), kur įdėtas informatyvus Elenos Grinaveckienės ir Vytauto Vitkausko įvadinis straipsnis „Senųjų vilniškių gyvosios kalbos bruožai“. Jame supažindinama su XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmaisiais keturiais dešimtmečiais egzistavusia lietuvių šnekamąja kalba, turėjusia, autorių žodžiais, „lyg bendrinės kalbos statusą“ (ten pat, p. 4). Ji siejama su to meto raštų kalba ir iš gyvųjų krašto kalbos išteklių susidariusiu variantu (kur ilginami kirčiuoti trumpieji balsiai, trumpinami nekirčiuoti ilgieji ir kt.) ir kiek daugiau patyrusia lenkų bei gudų kalbų įtaką. Teigiama, kad dabar šis variantas ištirpęs šiuolaikinių vilniečių kalboje.
Grinaveckienė ir Vitkauskas taip pat rašo, kad Vilniaus kalba nesanti vienalytė, daugiausia dėl ne visai vienodos pateikėjų tarties. Joje beveik visi nekirčiuoti ilgieji balsiai daugiau ar mažiau patrumpinti (pvz., grudai, giventi; tai nelaikoma kokia esmine jų tarties ypatybe, – ten pat, p. 10). Nesanti kokia išimtinė vilniečių tarties ypatybė ir tvirtapradžių dvigarsių i, u + l, m, n, r ir ui tarimas su pusilgiu ar ilguoju pirmuoju sandu (pvz., žodžiuose kilti, pulti ir pan.). Senųjų vilniečių kalboje dėl gimtųjų šnektų poveikio kartais iki pusilgių ilginami trumpieji kamieno balsiai i, u (pvz., nedydelė, pajūto ir pan.).
Autoriai atskirai aptaria keletą fonetinių Vilniaus kalbos ypatybių, kurios esą atsirado dėl kitų kalbų (greičiausiai slavų) įtakos. Tokių straipsnyje nurodyta penkios: 1) nelietuviškai tariamas priebalsis n prieš priebalsius k, g (pvz., penki); 2) kietinami minkštieji priebalsiai r, š, v, z, ž, d, t, f, s, c, č (pvz., raikia, šыmtas ir kt.); 3) beveik dėsningai vietoj dvibalsio uo tariamas atviras ilgasis o (pvz., važodavo); 4) niveliuojamos priegaidės; 5) dėsningai pailginami trumpieji kirčiuoti balsiai i, u (ir žodžio gale) (pvz., sutyko, sūmušė, jauny, sunkū ir pan.).
Lietuvos miestų, taip pat Vilniaus, kalba su regionų tarminėmis ypatybėmis siejama kitame darbe – 2013 m. išleistame straipsnių rinkinio „Miestai ir kalbos“ antrojoje knygoje. Čia, pavyzdžiui, rašoma, kad „didžiuosiuose miestuose kalbama aukštaičių tarme (Vilniuje ir Kaune)“ (p. 50), kad „[l]abiausiai miestuose paplitusi tarmė yra aukštaičių“ (ten pat) ir kt.
Atomistinis požiūris į vilniečių kalbą
Vaicekauskienės (vienos ir kartu su Čičirkaite) 2012–2018 m. paskelbtuose straipsniuose Vilniaus miesto tartis laikoma prestižine lietuvių kalbos atmaina, o tyrimuose remiamasi užsienio sociolingvistų patirtimi. To neslepia ir Vaicekauskienė – kartu su Čičirkaite (LKId, p. 61) ji pripažįsta, kad rėmėsi danų sociolingvistikos metodika, kuri tapo sėkminga jų eksporto preke „o mes – vienais iš daugelio importuotojų“ (ten pat).
Kiek supratau iš tos metodikos aprašymo, svarbiausia čia, be fonetinių tyrimų, išankstinės nuomonės tikrinimas eksperimentais. Toks tiesmukas naudojimasis kitų patirtimi kelia abejonių pirmiausia dėl skirtingos danų ir lietuvių bendrinių kalbų ir jų tarties istorijos.
Mes neturėjome ilgametės nenutrūkstamos lietuviškos Vilniaus miesto kalbos ir jos tarties, niekada nėra buvę tvirtesnių sostinės kalbos tradicijų. Lietuvių bendrinės tarties kodifikacijos kryptis įtvirtinta tik XX a. pradžioje, o savarankiškiau ji pradėjo funkcionuoti nuo XX a. 4-to dešimtmečio. Paremta struktūrinės kalbotyros nuostatomis ir variantiškumo teorija, dabar bendrinė lietuvių kalbos tartis suprantama kaip idealioji, siekiamoji norma, bet jau egzistuoja ir kaip tam tikras materialus kalbos lygmuo su savo dėsniais ir natūralia plėtra. Tiesa, prestižine tartimi kalbančiųjų nėra labai daug. Bet tai nieko keista: bendrinės lietuvių kalbos tarties amžius daug trumpesnis už kitų tautų bendrinių tarčių amžių.
Vaicekauskienės ir Čičirkaitės straipsniuose į Vilniaus miesto kalbą žiūrima atomistiškai: čia trūksta bent nedidelio tos kalbos varianto fonetinės sistemos aprašo. Tiesa, trumpai pasakyta, kad Vilniaus kalbos ypatybės – balsių trumpinimas, ilginimas, dvibalsių uo, ie vienbalsinimas ir jai būdinga rytų aukštaičių kirčiavimo sistema. Kitur rašoma, kad minėtos ypatybės būdingos ir lietuvių kalbos tarmėms, tik Vilniaus kabėsena neturinti papildomo tarminio akcento (LKId, p. 263). Kas tas tarminis akcentas, kuo konkrečiai vilniečiai šioje srityje skiriasi nuo rytų aukštaičių tarmių ar nuo kitų miestų, regionų kalbos, taip ir nesužinome.
Bene didžiausias šio tyrimo „atradimas“ – kirčiuoto žodžio galo trumpųjų balsių, ypač u, i, ilginimas (pvz., visy, abū), – jis laikomas savaimine lietuvių kalbos raidos ypatybe, o ne slavų kalbų įtakos rezultatu, kaip iki šiol manė visi apie tai rašę kalbininkai (Kazimieras Būga, Antanas Salys, Zigmas Zinkevičius, Kazys Morkūnas, Aleksas Girdenis, Laima Grumadienė, Elena Grinaveckienė, Vytautas Vitkauskas ir kt.).
Autorės tik sumini kelis kitaip manančius kalbininkus, bet jų pačių argumentai menki ir jie negali įtikinti jokio bent kiek lietuvių kalbos fonetiką ir jos raidos ypatybes išmanančio kalbininko.
Štai vienas iš tokių Čičirkaitės argumentų, prieštaraujančių greta daromai jos išvadai: „Kaip ir tikėtasi, balsius ilgiau taria vilniečiai, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji. Lietuviškai kalbančių rusų ir lenkų balsių trukmė yra gerokai (apie 20 milisekundžių) didesnė nei gimtakalbių lietuvių. Šis skirtumas girdimas plika ausimi, ne tik nustatomas kompiuterinėmis programomis. Galima manyti, kad čia stebime gimtosios slavų kalbos įtaką, nes slavų kalbose kirčiuoti balsiai tariami ilgi. Taigi galime daryti išvadą, kad slavų kalbos Vilniuje tiesiogiai nelemia lietuvių tarties, nesvarbu, ar slavų kalba būtų negimtoji, ar viena iš gimtųjų.“ (Čičirkaitė. Iš kur Vilniuje atsirado balsių „ylginimas“? – 15 min.lt 2018 11 03).
Dar vienas doktorantės straipsnio teiginys – „visy, kity, abū dažniau linkę tarti vyresni (50+) ir pramonės, gamybos srityje dirbantys vilniečiai. Rečiau ilgina jaunesni ir tie, kurių darbas susijęs su paslaugų teikimu. <...> Gali būti, kad šiandien „ilginimas“ gyvuoja kaip socialinio prestižo, kalbėtojo miestietiškumo ir vilnietiškumo nuoroda, todėl jis nenyksta. Ir tuo pat metu gali būti, kad „ilginimas“ dar yra tam tikrų (vyresnių, konservatyvesnių) socialinių grupių kalbos bruožas, kelia asociaciją su tokiais kalbėtojais. Ši reikšmė, galima spėti, ilgainiui nyks.“ (Čičirkaitė 2018; pabr. mano).
Tie 50+ pramonės ir gamybos srityje dirbantys vilniečiai ne kur kitur, o rusų ir kitų slavų sovietmečiu prikimštose gamyklose daugiausia kalbėjo rusiškai, iš kur ir prisigraibė tų balsių ilginimo ir kitų rusybių. O atlikti eksperimentai rodo, kad trumpieji balsiai galūnėje ilginami retai: santykiu 1 : 160 (t. y. iš 3217 pavartojimo atvejų pailginta tik 266 kartus; žr. „Taikomoji kalbotyra“ I, p. 8). Ir nemaža rusų mokyklų mokinių žodžio galo ilginimą laiko slavų kalbų įtakos rezultatu (LKId, p. 155). O dėl jaunimo, tai tie kai kur atsargūs teiginiai „gali būti“, „galima spėti“ galų gale virsta kategoriškomis išvadomis, esą trumpųjų balsių ilginimas – būdingiausia Vilniaus tarties ypatybė.
Kitas su metodika prasilenkiantis ir minėtųjų dviejų tyrėjų tekstuose dažnas dalykas – suplaktas žodžio vidaus ir žodžio galo kirčiuotų balsių ilginimas. Tai mažų mažiausiai nekorektiška. Dar absurdiškiau tuos reiškinius nagrinėti kartu su mišriųjų tvirtapardžių dvigarsių (kurių pagrindas u, i) pirmojo dėmens ilginimu (pvz., Vylnius ir kytas, visy).
Kitoks reiškinys, laikomas viena iš svarbiausių vilniečių kalbos ypatybių, yra nekirčiuotų ilgųjų balsių trumpinimas (pvz., sunelis, giventi). Bet kodėl nepasakoma, kad taip trumpinama beveik trijuose ketvirtadaliuose lietuvių kalbos ploto? Tik užsimenama, kad dalinis trumpinimas galintis būti struktūrinė visos lietuvių kalbos ypatybė, bet nutylima, kad toks reiškinys plinta ir dėl geolingvistikos tyrimuose nurodomų priežasčių, kur jokių sąsajų su Vilniaus kalba nematyti.
Čičirkaitės (vienos ir su Vaicekauskiene) atliktuose tyrimuose paliekama neatsakyta ir į daugelį kitų tyrėjų keltų klausimų, pavyzdžiui, ar trumpųjų kamieno balsių ilginimas yra slavų kalbų poveikio, ar substarato padarinys, koks balsių ilgumo santykis su dabar akivaizdžiai matomu priegaidžių niveliacijos procesu (apie priegaides prirašyta ir nesąmonių) ir kt. Ne kartą užsimenama apie tarmių, vilniečių kalbos intonacijas, bet niekur nepaaiškinta, kuo jos skiriasi, kuo remiamasi kalbant šiais klausimais. Bendroje Vilniaus tarties mozaikoje turėjo atsirasti bent šiokių tokių paaiškinimų apie ilgųjų kirčiuotų balsių trumpinimo (pvz., dalikas, dariti ir pan.) reiškinį, priebalsių kietinimą ir kt.
Kas yra informantai vilniečiai?
Ne mažiau klausimų kelia tyrimo informantų parinkimas. Vaicekauskienės ir Čičirkaitės („Taikomoji kabotyra“, t. 1) informantai – „antros ir trečios kartos vilniečiai lietuviai, turintys lietuvių tautybės sutuoktinį ar draugą, gimę Vilniuje ir ilgesniam laikui nebuvę iš čia išvykę, kurių abu tėvai taip pat yra gimę Vilniuje ir yra lietuviai.“ (p. 4).
Remdamosi autoritetingų užsienio ir Lietuvos tyrėjų teiginiais, autorės pripažįsta, kad „naujų kalbos atmainų radimasis koreliuoja su kalbos vartotojų kartomis ir tik trečioji karta atstovauja jau naujam kalbos variantui“ (ten pat; pabr. mano. – A. P.). Bet „[d]ėl istorinių aplinkybių sudaryti vilniečių informantų imtį vien iš trečiosios kartos vilniečių (ypač vyresnio amžiaus) būtų itin sudėtinga, todėl šiame tyrime remiamasi ir antros kartos vilniečių kalbos medžiaga“ (ten pat).
Taigi iškart kyla klausimas, ar neturint pakankamai informantų, galinčių reprezentuoti jau susiformavusį naują kalbos darinį, šiuo atveju, savarankišką Vilniaus miesto kalbą, galima kalbėti apie šios atmainos tyrimo patikimumą ir jos prestižo aukštinimą? Ypač dar ir todėl, kad visi tyrėjai pabrėžia didelį vilniečių kalbos variantiškumą. Jeigu kalbėsime apie kartas, tai viena jų paprastai apima apie 30 metų, tad tie trečiosios kartos protėviai Vilniuje turėjo gimti bemaž prieš 100 metų. Kaip žinoma, tada, XX a. pradžioje, Vilniuje lietuvių buvo vos keli procentai ir tas skaičius iki 1939 m. nedaug keitėsi. Vilnius labiau lietuvėti pradėjo tik nuo kokių 1950–1955 m. ir ilgą laiką didesnę jo gyventojų dalį sudarė daugiausia slavakalbiai kolonistai.
Negalima užmiršti to fakto, kad dėl išorinės ir dėl vidinės migracijos Vilniaus gyventojų tautinė ir tarminė sudėtis ir dabar nuolatos smarkiai keičiasi. Iš tiesų Vilniaus kalba šiuo metu yra įvairių tarmių, įvairių kartų žmonių ir įvairiakilmių kalbėtojų mišinys, dar nesuformavęs vientisos struktūros ir negalintis pretenduoti į savarankišką kalbos atmainą.
Šio mišinio kalbą minėtos tyrėjos atsieja nuo jo vartotojų kilmės, nes net trečios kartos miestiečių kalboje gali atsispindėti nemaža jos senelių ir prosenelių kalbos ypatybių. Kadangi niekur nenurodyta, kokių tarties skirtumų gali būti tarp II ir III kartos vilniečių, visai gali būti, kad net III kartos vilniečių kalba nėra bent kiek nusistovėjusi: ji daug priklauso ne tik nuo socialinės kilmės ir išsilavinimo, bet ir nuo jų darbo pobūdžio, bendravimo vaikystėje ir jaunystėje su artimaisiais, su gatvės bei artimosios aplinkos draugais ir kitų aplinkybių.
Tyrimų metodikos spragos
Keistai apibrėžiamas pats tyrimo objektas – trys atmainos: bendrinė kalba, Vilniaus kalba ir regioninės tarmės (Vaicekauskienė, Čičirkaitė. – LKId, p. 61), o vilniečių kalba laikoma palyginti tarminių bruožų neturinčia kalba (p. 62, 69). Bet kuo tada laikyti iškeliamas vilniečių kalbos ypatybes – balsių ilginimą ir trumpinimą, jeigu šios ypatybės būdingos ir daugeliui kitų, tarp jų ir gretimų su Vilniumi tarmių vartotojų? Ar tikrai Vilniaus kalba egzistuoja lyg beorėje erdvėje, nesiliesdama su kitomis lietuvių kalbos atmainomis (ypač regioninėmis)?
Ne mažiau abejonių kelia informantų nuostatų ir pasąmoninių nuostatų tyrimai. Iš jų norima išgauti iš anksto suformuluotą atsakymą, kad Vilniaus miesto kalba, palyginti su kitomis lietuvių kalbos atmainomis, turinti didelį prestižą ir „geriausios kalbos“ statusą.
Kokios procedūros taikytos kalbamuose tyrimuose? Mokiniams buvo duodama klausytis keliolikos sekundžių specialiai parengtų tekstelių, vadinamųjų stimulų, ir prašoma pasakyti, koks iš pirmo įspūdžio jiems pasirodęs kalbantis žmogus, o paskui įvertinti ir jo kalbą (nurodyti, kuriuo variantu kalbama – bendrine kalba, Vilniaus miesto ar regionine kalba, taip pat – iš kur kalbėtojas kilęs). Tie teksteliai imti iš spontaniškų individualių interviu. Bendrinės kalbos ir Vilniaus stimulams naudotos Vilniuje gimusių vilniečių moksleivių ir studentų, o tarmės stimulams – regionų centrų moksleivių interviu ištraukos (LKId, p. 67). Bet jos ne šiaip iškirptos iš visos duomenų bazės, o teiktos pagal savotišką atranką arba savaip apdorotos.
Autorės rašo: „turėjome sublansuoti stimulų kalbos ypatybes viena kitos atžvilgiu bendrame visų stimulų kontekste. Stimuluose neturėjo būti paliekama nei pernelyg ryškių, nei pernelyg daug tarmės ypatybių.“ (ten pat). Be to, stimuluose siekta „kiek įmanoma eliminuoti Lietuvos didmiesčiams, ypač sostinei, būdingos pusiau tarminės tarties veiksnį ir kontroliuoti mums aktualią nelietuvių (dažniausiai – lenkų ir rusų) kilmės įtaką.“ („Taikomoji kalbotyra“ I, p. 4).
Taigi, viskas subalansuota, kas nereikia, eliminuota, taisyta, tad kas liko? O neliko ryškių tarmybių, pusiau tarminės kalbos, kontroliuota (!?) kitų kalbų įtaka. Ta pačia proga reikia priminti, kad, kaip teigia Vaicekauskienė, vadovėliuose apie Vilniaus kalbą nieko nerašoma (LKId, p. 126), mokykloje beveik nevartojamas bendrinės kalbos terminas (paprastai kalbama apie lietuvių kalbą), o dalyviams nebuvo pasakyta, ką reiškia bendrinė kalba (LKId, p. 119). Tad ką apie tą bendrinės ir Vilniaus kalbos vartojimą gali spręsti Telšių, Klaipėdos ar Utenos moksleiviai, jeigu jie (ir kiti) tų dalykų gerai nepažįsta ir apie kai kuriuos išgirdo bene pirmą kartą?
Vadinasi, lieka kontinuumas, iš kurio galima rinktis tokius duomenis, kokių reikia. Bet gal ko nors čia nesuprantame sudėtingoje danų sociolingvistų metodikoje? Gal galima kai ką patikrinti tiesiogiai? Kad ir kiek ieškojau, niekur neradau tų stimulų (tekstelių) bent pavyzdžių, iš kur galėtume sužinoti, kaip juose viskas sudėliota.
Nepriėjau nė prie visos duomenų bazės „Kalba Vilnius“ (birželio mėn. man buvo atsakyta, kad informacija iš jos neteikiama). Tie keturi trumpi vieši tos bazės teksteliai, kuriuos tada pavyko rasti, gali būti identifikuojami ir su vilniškių tarme, ir su pusiau tarmine kalba ar substandartu (beje, vartojamu ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, galbūt ir kituose didesniuose miestuose). Be to, jie pateikti paprastąja rašyba (net sociolingvistinio pobūdžio tyrime sunku įsivaizduoti tarties dalykus rašant netranskribuotai), juose yra klaidingai pažymėtų kalbos ypatybių, o, pvz., prieveiksmio padoriai kirčiavimas viduriniame skiemenyje laikomas atitrauktiniu kirčiu!
Kuo reikia abejoti?
Ramunės Čičirkaitės (žr. LKId, 143–157) atlikto eksperimento apraše teigiama, kad Vilniaus kalba „funkcionuoja kaip geriausios kalbos modelis“ ir tai „lemia ne konkrèčios kalbinės ypatybės savaime, o su jomis siejami bendruomenės vaizdiniai“ (p. 143). Natūraliai gali kilti klausimas, kam tada iš viso reikėjo fonetinių tyrimų. Bet tiek jau to.
Iš pasąmoninių tyrimų autorei paaiškėja, kad tikrai aukštą statusą turi žodžio galo trumpuosius balsius (pvz., visy, abū) ilginantys asmenys, nors daugelyje vietų teigiama, kad tai „itin retas“, „ganėtinai retas“ reiškinys, „gana retai“ vartojamas ir pan. Esą šis reiškinys nuolat stigmatizuojamas, bet jis nenykstantis, o, pasirodo, jį veikiausiai palaikanti „per gerą šimtmetį susiformavusi didmiesčio, sostinės asociacija“ (p. 151). Galima paklausti, ar į tą šimtmetį įeina ir lenkų okupacijos metai?
Kitur rašoma, kad toks ilginimas yra ne tik retas, būdingas vyresniajai kartai, bet ilgainiui linkęs nykti, bet vis tiek socialiai reikšmingas, nes „[p]avienis kamieno „ilginimas“ neturi tokios ryškios Vilniaus miesto asociacijos“ (p. 157) ir ilgainiui imsiantis nykti. Taigi labai variantiška tartimi kalbantys Vilniaus miesto lietuviai ir rusai moksleiviai, kurių kalbinis pasirengimas neabejotinai labai skiriasi nuo danų moksleivių pasirengimo, nusprendžia, kad vilniečiai, sakydami visy, abū, yra labai išsilavinę, pasiturintys, sėkmingi, vadovaujantys, jaunatviški, miestiečiai, turintys gerą darbą (p. 149), bet apie tokios tarties nepriimančius žmones kurgi kalbėsi... Beje, eksperimento medžiagą įrašė keturi Vilniuje gimę suaugusieji, bet nei jų įrašų tekstų, nei konkrečių vertinimo pavyzdžių straipsnyje neradau.
Tokių prieštaringų dalykų minėtoje knygoje ir straipsniuose yra nemažai, o patys Vaicekauskienės ir jos doktorantės atlikti Vilniaus miesto kalbos ir jos tarties tyrimai bei jų interpretacijos kelia daug visokių abejonių.
Kokias išvadas galima padaryti?
Minėtų dviejų tyrėjų straipsniuose nagrinėjami kalbos reiškiniai izoliuoti nuo kitų fonetinių Vilniaus kalbos ypatybių, apie kai kuriuos aktualius atvejus išvis nekalbama. Lieka neaišku, koks Vilniaus kalbos santykis su vis stiprėjančiais regioniniais Utenos ir Panevėžio regiolektais. Dažnai nereaguojama į kitų tyrėjų nuomones, į jas paprasčiausiai numojama ranka.
Nieko nekalbama apie trumpųjų kamieno balsių ilginimo kilmę, nors vieni tyrėjai teigia tai esant slavų kalbų įtaką, o kiti laiko savaiminės raidos rezultatu. Ypač nepateisinamas dalykas suplakti trumpųjų balsių ilginimą žodžio kamiene (vysas, būvo), ir istoriškai trumpame žodžio gale (visy, abū), o pastarąjį atvejį laikyti savaiminės raidos rezultatu. Tokia kardinali naujovė lietuvių kalbotyroje turėtų būti įrodyta gausybe svarių argumentų, o ne paremta bendrais pasamprotavimais ir nedidelių, nepakankamai įtikinamų tyrimų rezultatais.
Visiškai nekorektiška prie tų reiškinių gretinti mišriųjų tvirtapradžių dvigarsių su u, i pirmųjų sandų ilginimą, o tvirtagalių dvigarsių pirmojo dėmens ilginimas žodžio kamiene, pvz. vylkas, darbinynkas ir pan., išvis nenagrinėjamas (kaip kuriozą galima paminėti tokio ilginimo pavyzdį žodžio gale: visūr. – LKId, p. 263).
Nieko nepasakyta apie priegaidžių niveliaciją, akivaizdžią bent didesniųjų miestų vartosenoje. Apskritai, priegaidžių eliminavimas yra vienas iš didžiausių šių tyrimų trūkumų, nes tas reiškinys glaudžiai susijęs su ilgųjų kirčiuotų balsių trumpėjimu ir ilgųjų bei trumpųjų balsių priešpriešos nykimu.
Įvairias kalbamo projekto nesėkmes lėmė vienpusiškas kitų šalių sociolingvistikos metodų taikymas lietuvių kalbos tyrimuose, ignoruota lietuvių bendrinės kalbos ir jos tarties ugdymo ir norminimo istorija. Vaicekauskienė nuolat pabrėžia, kad bendrinės kalbos ugdymas ir norminimas esantis tik sovietinis palikimas, ir apskritai nutyli tiesiogines tų laikų ir mūsų dienų darbų sąsajas su tradicija bei tarpukario kalbininkų veikla.
Kalbant apie bendrinės tarties ugdymą ir norminimą, negalima ignoruoti klasikinio mūsų kalbotyros palikimo, kuris įkūnytas Jono Jablonskio, Antano Salio, Andriaus Ašmanto, Prano Skardžiaus, taip pat tarpukario ir pokario teatralų raštuose ir veikloje, radiofono darbe. Turint visa tai galvoje, bendrąją Vaicekauskienės nuostatą apie kažkokią lūžinę naujovę lietuvių kalbotyroje reikia laikyti paprasčiausiu blefu, dar vienu mėginimu sėti vartotojų sąmonėje sumaištį ir nepasitikėjimą bendrine kalba bei jos išgalėmis.
Bendrinės tarties, kitaip nei bendrinio rašto, reikia mokytis palyginti nedideliam aktyviai viešai kalbančiam žmonių sluoksniui, kad jų kalba būtų kuo plačiau suprantama. Ši tartis klostosi ir savaime, ir įteisinama kodifikacijos.
Reikia pripažinti, kad dabartinėje bendrinės tarties kodifikacijoje tebesitęsia nieko gera nežadanti tyla, kurioje ir galėjo rastis tokių purslų. Tiek profesionaliai pasirengusių fonetikos specialistų, tiek Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kodifikuotojų laukia neatidėliotini darbai, apie kuriuos ne kartą yra užsiminę ir TVR žurnalistai, ir aktoriai bei mokytojai, ir kiti aktyvesni bendrinės kalbos vartotojai. O pastangos suprestižinti nelietuvišką Vilniaus gatvėse kartais girdimą tartį visy, abū dera nurašyti nerimtiems mokslo žaidimams.
