Vytauto Didžiojo laikais išminti takai liudijo didžią praeitį. Vėliau keliais žygiavo lenkų, švedų, rusų kariuomenės. Būriai traukdavo iš didžiojo etmono Radvilo pilies Biržuose. Jo pėdomis slinko draugai ir priešai. Šiuose vieškeliuose, pakelės dvaruose vyko dramos ir tragedijos, menančios praeities lietuvių aristokratų gyvenimus. Tarpukaryje buvo susirūpinta istorinių objektų apgailėtina būkle. Buvo keliamas klausimas, kas turėtų rūpintis senų pastatų išlikimu.

Greta senovės didybės paminklų buvo galima aptikti lietuvišką realybę. Kelyje tarp miškų buvusiuose miesteliuose ir bažnytkaimiuose akis badydavo skurdo ženklai. Trobos šulais paramstytos, be normalių stogų, langai skudurais užkamšyti. Tai garsiųjų lenkų šlėktų palivarkai. Kažkada mėlyno kraujo palikuonių tėvai turėjo nemažus ūkius, bet prieškaryje jų gyvenimas buvo nepavydėtinas.

Turistinio maršruto iš Panevėžio į Ukmergę kelyje galima buvo pamatyti vargo prispaustus buvusius ponus. Pavasarį kiemuose sėdinčius klumpėtus „bajorus“, kėdėse atsilošusius ir kertančius karklinius žabus. Vieškelyje dardėdavo prieštvaninės bričkos, su kuriom anais laikais bajorai į seimelius važinėdavo. Skurdo senieji lenkų dvarininkų paveldėtojai nepriklausomoje Lietuvoje. O galėjo grįžti į gimtinę vos tik lietuviai išvijo lenkus iš savo laukų. Prieškaryje jau tik bajorų ainiai į lietuvišką turgų ir bažnyčią važinėdavo. Pažaliavusiais surdotais, pageltusiomis liemenėmis, ir nurudavusiomis saulės išdegintomis skrybėlėmis pasipuošę.

Prieškario Panevėžio ir Ukmergės apylinkės bažnyčiose jau nebesigirdėjo lenkiškos evangelijos ar pamokslų. Dažnas „tuteišis“ nieko neatsakydavo į lietuvišką pasisveikinimą. Nes šio vieškelio kaimuose buvo nemažai sulenkėjusių lietuvių. Kurie vis dar gyveno savo nostalgija ir iliuzijomis. Kurie labai džiaugėsi, kada lenkų raitelių brigados miškais traukė Ukmergės link. Lietuvių savanorių būriai išsklaidė jų viltis nepriklausomybės kovose, tačiau lenkų nostalgija niekur nedingo.

Turistinio maršruto iš Panevėžio į Ukmergę kelyje galima buvo pamatyti vargo prispaustus buvusius ponus. Pavasarį kiemuose sėdinčius klumpėtus „bajorus“, kėdėse atsilošusius ir kertančius karklinius žabus. Vieškelyje dardėdavo prieštvaninės bričkos, su kuriom anais laikais bajorai į seimelius važinėdavo.
Tomas Sušinskas

Kuo skurdesnis pakelės kaimas, tuo didesnės šlėktos juose gyvendavo. Tačiau stambesni lenkų pėdsakai prieškaryje po truputį nykdavo. Jeigu 1925 m. dar buvo dideli dvarai, aukšti rūmai dirvonuojančiais laukais apsupti, tai 1935 m. liko kuklios naujakurių sodybos jaunais medeliais sužaliavusios.

Šalia Ukmergės styro gražus Tulpiakiemio dvaras. Žiloje senovėje buvo vadinamas Paobelių rūmeliu. XIX a. tai buvo puiki garsių magnatų Daunoravičių pasilinksminimo vieta. Didelių balių ir apylinkės dvarininkų suvažiavimo centras. Dar 1923 m. čia šeimininkavo Marija Kosakovskienė. 1935 m. lenkų dvare nebeliko nė kvapo. Nebeliko ir senosios didybės.

Prieškaryje viename iš vieškelių vedančių į Ukmergę pasigėrėjimą keldavo Siesikų pilis. Tai buvo garsių senovės didikų ainių Daugėlų rezidencija. Ant gražaus ežero kranto dunkso romantika apipinti rūmai. Kadaise buvo viena iš galingiausių tvirtovių. Kampuose vis dar žėri du geležim apkaustyti bokštai.

Siesikų pilis // Stanislovo Budraičio nuotr

Dvaro rūsiuose kalėjo švedų belaisviai, vėliau rusams į nagus patekę Napoleono prancūzai. Dvarininkams neįtikdavę baudžiauninkai ir lietuvių sumušti bolševikai. Daug skirtingų kariuomenių mindžiojo dvaro kiemą, žygiuodavo per Siesikų laukus. Daugybė įspūdingų puotų regėjo apylinkių žmonės. Karietomis statinėse teliuškuodavo iš užsienio atvežtas midus, alus ir šampanas, vynas. Niūrios ir storos pilies sienos mena daug tragedijų. Prieškaryje prie rūmų riogsojo senos patrankos. Manoma, atimtos iš švedų kariuomenės antpuolių į Lietuvą metu.

Dvaro rūsiuose kalėjo švedų belaisviai, vėliau rusams į nagus patekę Napoleono prancūzai. Dvarininkams neįtikdavę baudžiauninkai ir lietuvių sumušti bolševikai. Daug skirtingų kariuomenių mindžiojo dvaro kiemą, žygiuodavo per Siesikų laukus.
Tomas Sušinskas

Siesikų dvarelio sienos buvo nukabinėtos ištisomis retų paveikslų kolekcijomis. Salės buvo užversto meno vertybėmis. Tačiau didelę jų dalį išvogė vokiečiai pirmojo pasaulinio karo audrose. Tačiau smetoninėje Lietuvoje vis dar kabėjo brangios, garsių italų menininkų graviūros ir freskos. Rūmų salėse riogsojo įmantrūs baldai. Pilies teritorijoje dar buvo galima pamatyti senovės lietuvių šventovę, kurioje mūsų protėviai garbino žalčius ir perkūną. 1935 m. aukuras tebestovėjo, bet aplink jį buvusias skulptūras „kultūriškai“ nusavino kaizerio kariuomenės „vachmistrai“.

O ten, kur už šventųjų durų ramiai rangėsi šventieji žalčiai, šiltu pienu lakinami, kabėjo jau tik voratinkliai. Šalia buvusio milžiniško ąžuolo drevėje praeityje slapstėsi lenkų sukilėlių vadai. 1935 m. veisėsi tik sparnuotosios skruzdėlės. Siesikų dvaro rūmai dvelkia praeities žygių aura, bet didvyrių dvasios tarpukaryje jau nebuvo nė kvapo.