Seniausi aptikti gyventojų pėdsakai Utenos krašte – Galelių kaime prie Lukno ežero, čia gyventojai kūrėsi jau VIII tūkstantmetyje pr. Kr.

Pirmosios fotografijos atspindi miesto vystymąsi XX a. pradžioje. Įminti tai, kas vyko anksčiau, prieš tūkstančius metų, padeda daiktai, glūdintys giliai po žeme. Tiesa, kol kas tik dalis radinių, liudijančių apie tuometę buitį ir gyvenimo būdą, saugomi muziejuose.

Koks gyvenimas virė dabartinės Utenos apylinkėse prieš kelis tūkstančius metų ir iš kokių pirmtakų karingą kraują paveldėjo šio krašto gyventojai – apie tai kalbėjomės su istoriku, archeologu, Utenos kraštotyros muziejaus muziejininku Daliumi Riboku.

Kristinos Sakaitės nuotr.

– Kokiose Utenos rajono vietose buvo atliekami archeologiniai tyrinėjimai?

– Buvo tyrinėti Narkūnų, Aknystėlių, Antalgės, Antilgės, Garnių, Pakalnių, Degėsių piliakalniai, taip pat piliakalnių gyvenvietės prie Narkūnų, Maneičių (prie Alaušo ežero), Taurapilio piliakalnių, neįtvirtintos (esančios ne prie piliakalnių) Petroniškio, Stabulankių gyvenvietės bei viena seniausių – Galelių kaime esanti mezolito laikų gyvenvietė – čia rasta titnago dirbinių.

Archeologai tyrinėjo įvairių laikotarpių – Taurapilio, Minčios, Tauragnų, Kaniūkų, Galinių – pilkapynus, Meželiškių pilkapyną ir krikščionišką senkapį. Tyrinėti Narkūnų, Liepiniškių, Ažugirių, Ruklių, Geniakalnio senkapiai, dvigubas paminklas – Bikūnų piliakalnis-senkapis, žalvario amžiaus kapinynas Mieleikiuose.

Nuo 1999 m. iki 2020 m. tyrinėta Utenos senojo miesto vieta – miesto dalis nuo įsikūrimo šioje vietoje XV a. iki XIX amžiaus antros pusės. Paskui jau pradėjo valyti gatves ir sluoksniai nebesikaupė.

– Kokie tyrinėjimai daugiausiai atskleidė apie Utenos kraštą?

– Utenos senojo miesto vietos tyrinėjimai parodė, kad miestas buvo apgyvendintas nevienodai.

Seniausia miesto dalis yra Kauno gatvės viršutinė dalis ir Utenio aikštės kraštas, kuriame yra muziejus. Tai buvo toks ištęstas gyvenamasis ruožas, kuris vėliau pradėjo plėstis. Seniausioje miesto dalyje rasta lipdytų puodų šukių, smarkiai surūdijęs geležinis kirvis, kurį galima datuoti XV a. Jis gulėjo permaišytoje žemėje. Kai vėliau čia prasidėjo didelės statybos – prieš karą ir po karo – daug visko suardyta. Centrinėje Utenio aikštės dalyje, kuri dabar išgrįsta raudonom trinkelėm, seniausi aptinkami gyvenimo pėdsakai – XVI a. pabaigos. Ten, kur stovi savivaldybės administracijos pastatas, tęsiasi Bažnyčios gatvė, labai senų sluoksnių nėra.

Miestas buvo apgyvendintas su dideliais tarpais, tačiau iki XIX a. užsipildė ir miesto užstatymas tapo vientisesnis.

Iš retesnio gyventojų išsidėstymo galima spręsti, kad jie turbūt žemę dirbdavo, šalia namų būdavo nemažas plotas ūkininkavimui. Vėliau mieste kūrėsi prekybininkai, amatininkai.

Seniausias mūrinis Utenos pastatas yra paštas. Jis buvo pastatytas užmiestyje. Kaip ir plentas Sankt Peterburgas–Varšuva, kai nutiesė, jis nesiekė miesto, gyvenamieji namai buvo aukščiau, tik vėliau Utena pradėjo plėstis žemyn.

Kristinos Sakaitės nuotr.

– Ar žinoma, kokia gyventojų tautinė sudėtis buvo anksčiau, kaip ji keitėsi?

– Manau, kad seniausiais laikais daugiausia gyveno lietuvių. O paskui palaipsniui daugėjo žydų. Žydai nuo seno buvo miestiečių tauta. Kadangi Vakaruose vienu laiku buvo raganų medžioklė, tai kitataučiams, kitos religijos žmonėms teko kraustytis į Rytus. Rusijos imperijoje buvo ribojama teritorija, kur gali žydai gyventi, todėl jie kūrėsi buvusios Rusijos imperijos vakarinėje dalyje, kur buvo ir Lietuva, Lenkija, Baltarusija, Ukraina. Lietuviai buvo labai prisirišę prie žemės ir ne taip greitai keitė gyvenimo būdą, o žydai tą nišą užpildė. Palaipsniui daugumą Utenos gyventojų sudarė žydai. Jie kėlėsi iš Vokietijos.

Tautinę sudėtį veikė politiniai įvykiai – Po Lietuvos unijos su lenkais Lietuvoje atsirado daugiau lenkų, Rusijos imperijos laikais daugėjo rusų.

Lietuvių miestėjimas sustiprėjo po baudžiavos panaikinimo, ir kai vyko tautinis atgimimas, lietuviai buvo agituojami užsiimti verslu, vystyti prekybą, amatus, pramonę, kad tauta nebūtų tik valstiečių. Tai buvo ir V. Kudirkos, ir vėlesniais laikais.

– Dauguma radinių iškeliauja į saugyklas Vilniuje. Kiek archeologinių eksponatų saugoma Utenos kraštotyros muziejuje?

– Iš viso 11 534. Turime pagrindinį ir pagalbinį fondą. Pagrindiniame fonde yra geriau išlikę ir vertingesni eksponatai, tokių 1235. Pagalbiniame fonde saugomi blogiau išsilaikę eksponatai, masinė medžiaga, pvz., ten, kur gausiai gyventa, vienoje vietoje randama šimtai šukių. Tokių eksponatų šiuo metu yra 10 299.

Geriausiai išsilaikę akmeniniai dirbiniai: kirvukai, šiek tiek kaplių žemei dirbti, akmeniniai galąstuvai. Yra didelių geležinių dirbinių, kuriuos reikia restauruoti.

– Ar turite retų, vienetinių radinių?

– Tai žalvariniai antsmilkiniai iš Antalgės – papuošalai, kuriuos kabindavo ant kepurėlės, jie kabodavo ant smilkinių. Auskarai atsirado gerokai vėliau.

Darbų metu buvo suardytas žalvario amžiaus kapinynas. Tai gali būti 9 amžius pr. Kr. Bet toje vietoje nėra daugiau tyrinėta. Tiksliau, tyrėjai netiksliai pasirinko vietą, nieko nerado, o vėliau, kai tiesė geležinkelį, viską nukasė.

Šis radinys vertingas ir todėl, kad senas, ir todėl, kad tokių Lietuvoje nerasta.

Yra labai ilgas laikotarpis, kai nežinome, kaip tuo metu buvo laidojama, nes laidojimo paminklai nepaprastai reti. Pagal tai, kiek žinome piliakalnių, gyvenviečių, tiek turėtų būti ir laidojimo vietų, bet taip nėra, todėl manytina, kad buvo nepaliekantis pėdsakų laidojimo būdas (iki V amžiaus).

XIII a. viduryje vienas rusų metraštininkas, perrašinėdamas senesnius metraščius, užrašė senovės baltų mitą apie kūno deginimo papročio atsiradimą. Pagal tą pasakojimą teigiama, kad anksčiau lyg ir laidodavo medžiuose.

Kai kuriose tautose būdavo antriniai palaidojimai. Mirusįjį laikydavo ant specialios pakylos, kol kūnas sunykdavo ir likdavo tik kaulai, tada surinkdavo juos ir palaidodavo žemėje.

O pagal tą užrašytą mitą mirusiuosius pakabindavo medžiuose ir nieko nelikdavo.

Kai iš pietvakarių, Vakarų Europos pradėjo plisti deginimo paprotys ir Lietuvos vakarinėje dalyje jau atsirado pilkapiai, rytinėje dalyje dar galėjo būti laidojama medžiuose, pagal tą mitą, nes, kaip minėjau, nerandama tiek laidojimo vietų, kiek buvo gyvenviečių.

Paskui atsiranda laidojimo paminklai, pastebimas gyventojų kraustymasis II-IV a.

Anksčiau buvo manoma, kad pilkapių kultūra iš šiaurinės Lietuvos plito į pietinę. Bet akademikas istorikas E. Jovaiša knygoje „Aisčiai“ aiškino, kad tai galėjo paveikti galinga galindų migracija.

Dalis galindų atsikėlė į Rytų Lietuvą, paskui labai didelė banga per Lietuvą patraukė ir įsikūrė netoli dabartinės Maskvos.

VI a. pabaigoje–VII a. matosi pasikeitimai Rytų Lietuvoje. Pilkapiai, kurie anksčiau buvo juosiami akmenų vainikais, keitėsi – akmenų nebedėdavo, aplink pilkapį iškasdavo griovį arba keletą duobių.

Galindai buvo karinga gentis, daug kariavo su klajokliais avarais. Manoma, kad rytų galindai užkariavo ir Rytų Lietuvą. Dalis jų, matyt, nusprendė paieškoti ramesnės teritorijos gyventi.

Lietuviai pasižymėjo karingumu, nes buvo užgrūdintų karuose su klajokliais genčių palikuonys.

– Kokį pėdsaką jie čia paliko?

– Galindų migraciją parodo randami nedideli kapinynai, pavieniai kapai, dirbiniai, kokių anksčiau nerasdavo. Atsiranda ir keramika, kuri nebūdinga šitai teritorijai. Pirmaisiais amžiais ji buvo rusvos spalvos, su grūstu granitu, paskui atsirado juoda, gludintu paviršiumi, be stambių priemaišų.

Po Romos imperijos žlugimo, prasidėjus didžiajam tautų kraustymuisi, čia irgi buvo didelė maišalynė… Atsiranda daugiau daiktų, kurie galėjo būti atvežti iš kitų šalių. Pvz., Taurapilyje rastas labai turtingas palaidojimas – kalavijas, kuris pagal papuošimą yra germanų darbo. Kvyklių buvusio pilkapyno teritorijoje rastas toks ietigalis, kokie buvo gaminami dabartiniame Kryme ir Užkaukazėje. Vykstant tautų kraustymuisi baltai tokių dirbinių galėjo įsigyti iš klajoklių.

Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą, matyt, sukūrė Rytų baltai, dalyvavę didžiajame tautų kraustymesi. Antropologas Gintautas Česnys savo straipsnyje teigė, kad vakarų ir rytų baltai skiriasi kaukolės forma. Vakarų baltai buvo siauresnių veidų, o rytų baltai – platesnių. Ankstyvuosiuose Rytų Lietuvos pilkapiuose randami būtent plačiaveidžiai.

– Kuo išsiskyrė laidojimo papročiai Rytų Lietuvoje?

– Lietuvių pilkapiai pasižymi neturtingumu. Nors brangių daiktų turėta. Tačiau jie randami paslėpti lobiuose. Pvz., didžiulės sidabrinės antkaklės. Pagal dydį žmogui jos buvo per didelės, matyt, tokiomis ir žirgus puošdavo. Bet tai buvo kaupiama.

Ankstyvuoju didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu randama brangių dirbinių – sidabrinių, paauksuotų. Vėliau sidabrą keičia sidabruoti dirbiniai, paskui į kapus jo visai nebededa. Lietuviai turbūt manė, kad užtenka mažiau turto mirusiajam pagerbti.

Rytų Lietuvoje žirgas buvo garbinamas labiau negu Vidurio Lietuvoje. V amžiaus antroje pusėje kariai buvo laidojami kartu su žirgais, tai labai gerai parodė Taurapilio pilkapyno tyrinėjimas. Didžiausiame pilkapyje buvo palaidotas turtingas kunigaikštis su žirgu, rastas kalavijas, dvi ietys, kirviai. Toliau matosi kariauna – palaidoti vyrai su žirgais, toliau žmonės su ginklais, bet be žirgų. Ginklas nuo seniausių laikų buvo laisvo žmogaus požymis.

Su žirgais laidojo tik karius, Vidurio Lietuvoje su žirgais nelaidojo, bet atsirado paprotys atskirai laidoti žirgus.

– Narkūnų piliakalnis ir jo apylinkės susilaukė turbūt daugiausia archeologų dėmesio. Ar strategiškai tai buvo svarbi vieta?

– Narkūnų piliakalnis apgyvendintas jau II tūkstantmetyje pr. Kr. Maždaug XIII a., prasidėjus kovoms su kalavijuočiais, čia pastatyta pilis. Kadangi buvo puldinėjama nuo Livonijos, ir artimiausia pilis, kuri mums kėlė grėsmę, buvo dabartiniame Daugpilyje, šį pakraštį buvo svarbu apsaugoti.

Medinės pasienio pilys – Švenčionių ant Cirkliškio piliakalnio, Utenos ant Narkūnų piliakalnio, Tauragnų ant Taurapilio piliakalnio ir Užpalių ant Šeimyniškių piliakalnio sudarė gynybinę grandinę, skirtą apginti tolimesnėms žemėms.

Įdomu tai, kad čia labai ilgai išbuvo medinės pilys, kai vakaruose jau seniai buvo mūrinės. Gal čia ne toks turtingas kraštas buvo, o gynybai reikėjo daug pilių. Tik nuo XIV a., kai valstybė pakankamai sustiprėjo, svarbiausiose vietose pradedamos statyti ir mūrinės pilys.

Taurapilio ir Šeimyniškių piliakalniai nėra tirti, mes nežinome, ar tai buvo ankstyvųjų metalų laikotarpio piliakalniai, ar ne.

Narkūnų piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai parodė, kad ten buvo žalvario apdirbimo centras, kur liedavo visokius dirbinius. Analogiški centrai buvo ant Antilgės ir Garnių piliakalnių.

Ta žaliava buvo atvežtinė, žalvarį galėjo gabenti iš Rytų, o skandinavų meistrai apsistodavo dabartinės Lietuvos teritorijoje, jie mokė vietinius ir liejosi tuo metu Skandinavijoje paplitusius Meliaro kirvukus.

– Bankus atstodavo slėptuvės po žeme, kuriose slėpdavo savo turtą. Ar daug lobių rasta Utenos apylinkėse?

Archeologas Vykintas Vaitkevičius, kuris tyrinėjo senąsias šventvietes, Zarasų rajone Maniuliškių pilkapių vietoje rado tris radinius: geležinį siauraašmenį kirvį, įmovinį ietigalį ir du sidabrinius antkaklės fragmentus. Kirvukai Lietuvoje paplitę, ietigalis daugiau būdingas Šiaurės ir Vakarų Lietuvai – tai jau sėlių teritorija. Tas palaidojimas kokio VI–VIII amžiaus. Antkaklė įdomi tuo, kad ji yra lieta, o lankelis šiek tiek apgniaužytas, pamėgdžiojant pynimą.Tokių antkaklių Lietuvoje daugiau nerasta.

Nemažai lobių suranda ne archeologai, o darbininkai visiškai atsitiktinai, tarkime, žemę arė, su buldozeriu lygino, stumdė. Kitur jau seniau dirbant žemė buvo suardyta – kas nors pastebėjo lauke monetas ir pradėjo kasti.

Išliko prieš karą rasto daiktų lobio dalis iš Černaučiznos kaimo Anykščių rajone. Vežant akmenis statyboms pelkėje buvo rasta daug daiktų. Daugiausia – ginklai, kalavijas, keli kovos kirviai, ietigalių, šiek tiek buities daiktų, aprangos detalių, sagčių, puodo šukių. Galbūt tai buvo vienkartinė aukojimo vieta – po didelės pergalės lietuviai dievams aukojo daiktus. Nes kalavijas tais laikais buvo labai brangus daiktas. Ant geležtės matosi įrašai, iš kurių aišku, kad kalavijas nukaltas Vokietijoje. Paslėpta XIII amžiuje.

Tik po Antrojo pasaulinio karo muziejus gavo lobio likučius, nes daug tų daiktų pradingo.

Labanoro lobis (Švenčionių r.) rastas ariamame lauke netoli kapinių, datuojamas XV a. antra pusė. Lobį sudaro Lietuvoje išplitę čekiški Prahos grašiai ir Kazimiero denarai – smulkios monetos.

XVII amžiaus vidurio lobiais turtingos Vosgėlių kaimo apylinkės – čia rastos net trys monetų sankaupos, paskutinė – 1987 metais. Dalį monetų išsidalino gyventojai, dalis saugoma muziejuje. Aptiktas ir plokščias akmuo, kuriuo buvo uždengtas vienas iš rastų lobių – puodas su pinigais.

Per bulviasodį Tauragnuose rastas lobis – į odą suvyniotas puodas su XVII a. pradžios monetomis.

Įdomi detalė, kad kartu rasti ir du geležiniai žagrės noragai. Tuo metu ardavo jaučiais, arklius kinkyti pradėta žymiai vėliau. Matyt, žmogus pardavė kažką – grūdus ar linus, nusipirko noragus žagrei, bet įvyko suirutė, paslėpė viską, taip ir liko.

Lietuvos teritorijoje randama daug XVII–XVIII a. lobių, nes buvo daug rusų, švedų įsiveržimų, o turtą žmonės daugiausiai slėpdavo per pavojų.

XVII a. lobiuose vyravo smulkios monetos – šilingai, daugiausiai kalti Rygoje, nes kai švedai užėmė Rygą, jie sugebėjo mechanizuoti kalimą. Tai buvo ne itin didelės vertės monetos, bet kalamos dideliais kiekiais. Lobyje randama apie 2 tūkst. monetų ir daugiau negu 1 tūkst. sudaro šilingai.

– Ar lobiai pagal tuometinį laikotarpį buvo dideli? Kaip jie vertinami dabar – ar turi tik istorinę vertę?

– Pakankamai dideli. Nujausdami karą skubėdavo ką nors parduoti, paversti pinigais, kuriuos patogiau paslėpti. Mokslinė tokių daiktų vertė visada didesnė už piniginę. Bet tai yra ir materialinė vertybė, kaip ir meno kūriniai, kuriuos kolekcionuoja – su metais meno kūrinių, istorinių daiktų vertė kyla.

Kartais tai vienintelis šaltinis sužinoti apie tuos laikus. Štai Tauragnų miestelyje rastas XVII amžiaus vidurio monetų lobis rodo, kad jau tuo metu žmonės gyveno, nes lobių neslėpdavo labai toli nuo gyvenamosios vietos, kad kiti nepamatytų nešant ir neiškastų.

Kristinos Sakaitės nuotr.

Vozgėlių lobių tankumas taip pat rodo tuometinę gyvenamąją vietą, nes dabartiniai keliai yra labai smarkiai pasikeitę. Kaip manoma, ankstesnis kelias iš Utenos į Vilnių ėjo pro Vosgėlius, o paskui šakojosi ir viena kryptis vedė į Kauną.

– Kokios radinių grupės suteikia daugiausia informacijos apie atitinkamą laikotarpį, gyvenimo būdą?

– Daugiausia informacijos gauname iš tyrinėjimų, nes kasimas yra tik viena dalis. Kuo tiksliau žinoma daikto radimo vieta, tuo daugiau informacijos.

Archeologų technika keičiasi, atsirado metalo ieškikliai. Bet jais naudojasi ir kapų plėšikai…

Pvz., Bajoriškių senkapis prie Indrajo ežero apardytas kapų plėšikų. Gavome radinių iš kultūros paveldo departamento – rusų sentikių kryželių ir XVII a. monetų. Tai departamento konfiskuoti daiktai. Nežinome, kur tie kapai buvo išplėšti. Gerai, kad vertingi radiniai, bet nelegaliai iškasti, bent į muziejų pakliuvo.

– Ar radiniai atskleidžia šio krašto žmonių specifiką – kuo mes skyrėmės nuo kitų teritorijų gyventojų?

– Šiame pakraštyje – nuo Utenos rajono į šiaurę apimant dalį Švenčionių ir Zarasų rajonų, kur susitelkę ankstyviausi piliakalniai, galbūt gyveno karingesni gyventojai, nes Lietuvos mastu šių piliakalnių tankumas čia didžiausias. Kitose teritorijose palei Nemuną yra vėlyvieji piliakalniai, kurie buvo skirti gynybai nuo kryžiuočių.

Čia gyveno karingi žmonės, po to susimaišė su karingais atvykėliais. Gal dėl šio karingumo ir sugebėjo išlikti. Štai prūsai nesugebėjo susivienyti, juos gana greitai užkariavo kryžiuočiai, nors, lyginant su lietuviais, buvo turtingesni.

– Kaip susidomėjote archeologija, kokiose ekspedicijose teko dalyvauti?

– Dar kai mokiausi mokykloje, teko dalyvauti tyrinėjant Narkūnų piliakalnį. Žinot, kaip būna kasinėjimuose – būdavo studentams praktika, bet jei reikėdavo daugiau darbo jėgos, ir vietinius mokinius pasitelkdavo į pagalbą. Susidomėjau, kelis sezonus dirbau su archeologais, o paskui įstojau į universitetą studijuoti toliau.

Vėliau, jau universitete, buvo archeologinė praktika Kernavėje, paskui savo iniciatyva buvau Šventojoje, kur vyko akmens amžiaus tyrinėjimai, po universiteto mane kaip atsargos karininką buvo paėmę į kariuomenę, o grįžęs pradėjau dirbti muziejuje.

Tyrinėjome Žemaitijoje esantį Paragaudžio pilkapyną (vadovas prof. M. Michelbertas). Paskui su dr. A. Merkevičiumi tyrinėjom Mieleikių kapinyną, kiek dar buvo likę neužstatyta.

– Kaip manote, kokią vietą Utenos krašte reikėtų daugiau patyrinėti?

– Manau, kad reikėtų daugiau patyrinėti didžiųjų pilių vietas – Šeimyniškių piliakalnį, Taurapilio gyvenvietę – ar buvo ten ankstyvasis piliakalnis. Muziejuje yra puodo šukė iš Taurapilio, kuri gali būti ankstyvojo laikotarpio, bet aiškiau iš vienos šukės sunku pasakyti. Reikėtų patyrinėti ir Narkūnų dalį – kiek ten buvo gyvenama.

Situacija tokia, kad norint kažką saugoti, turi būti atliekami žvalgomieji tyrimai, o tam reikia pinigų. Visiems miesteliams atlikti tyrimus ir išskirti saugomas teritorijas daug kainuotų.

Tyrimai padeda išgelbėti radinius. Ruklių piliakalnio ankstyvąją dalį nukasė. Geniakalnio ankstyviausia dalis aiškiai suardyta melioracijos, bet su metalo ieškikliu suardytų kapų radiniai buvo surinkti ir išgelbėti. Bikūnų piliakalnio senkapis savo laiku nukastas.

– Ar radiniai daug nukentėjo nuo statybų, melioracijų, žmogaus veiklos, ar numanoma, kiek tokių daiktų galėtų būti sugadinama, jie dingsta ar atsiduria privačiose kolekcijose?

– Radiniai tikrai nukenčia. Anksčiau nebuvo tokios apsaugos. Piliakalniuose būdavo derlingas žemės sluoksnis, tai juos paprasčiausiai ardavo, paskui arti nustojo. Melioracija, kol nebuvo rūpinamasi apsauga, sužalojo tam tikrus sluoksnius.

Praėjusių šimtmečių ir tūkstantmečių daiktų po žeme dar yra pakankamai. Bet daugėja ir archeologų, kurie specializuojasi žvalgomosiose ekspedicijose, labai gerai ištyrinėja reljefą, ir įvertinę situaciją imasi tyrimų arba ta vieta paskelbiama saugoma. Vietovių tyrinėjimams yra daug, tik reikia turėti pakankamai laiko ir pinigų.

– Ką ateities archeologams pasakys XX–XXI amžiaus kultūrinis sluoksnis?

– Sąvartyne padarysi pjūvį ir matysis, kaip keitėsi gyvenimas… Kalbant rimčiau, yra daiktai, kuriuos naudoja, o paskui jie tampa eksponatais. Ir muziejuje mes turime senos buitinės technikos, kuri nebenaudojama – viskas labai sparčiai keičiasi. Didžiuliai radijo aparatai, televizoriai, telefonai. Problema ta, kad nelabai žinome, kur anuo laiku kaupė šiukšles. Gal kažkur ir buvo sąvartynai, bet jų nerandama.

Keista tai, kad randama nedaug gyvulių kaulų. Specialistai skaičiuoja, kad pagal ištirtas gyvenamas teritorijas, gyvulių kaulų labai mažai. Juk sumedžiojus stumbrą kaulų susidarydavo krūvos, be to, sumedžiodavo ne vieną žvėrį. Aiškinama, kad žmonės nemesdavo visko į vieną vietą, o gal tuos kaulus naudojo kurui. Manau, kad šiukšlės daug kur būdavo rūšiuojamos – jei daiktas suduždavo, vis tiek panaudodavo. Pavyzdžiui, puodų šukių vienoje vietoje daug nerandama, gal jie šukes sutrindavo ir sumaišę su kitu moliu gamindavosi indus, metalą gal perliedavo.