Močiutės patarimas tapo lemtingas
Vyras prisimena, kad gyvendamas Vilniuje ir dirbdamas biuruose, visą dieną kalbėdamas telefonu ir sėdėdamas prie kompiuterio, visada su nekantrumu laukdavo savaitgalio, kada galės ištrūkti iš šurmuliuojančio miesto į gamtą – kad ir paplaukioti baidarėmis. Miesto triukšmą, skubėjimą, samdomą darbą iškeitęs į kaimo ramybę jautėsi tarsi praeito amžiaus hipis. „Jie Amerikoje bėgo į kaimą nuo socialinių santykių, darbų į nepriklausomybę. Taip ir aš atvažiavau į kaimą.“ K. Aidukas tikina, kad jam gaila laiko, praleisto gyvenant mieste: „Ten tiesiog sudegintas laikas.“
Idėją grįžti į gimtąjį kaimą ir tęsti kelių kartų ūkininkavimo tradicijas pasiūlė močiutė. K. Aiduko proseneliai ir seneliai augino jaučius. Močiutės pasiūlymas vyrui iškart patiko.
„Gyvenant Vilniuje avių auginimas man atrodė labai paprasta veikla. Tad pataupiau truputį pinigų ir atvažiavau į prosenelių namus gyventi. Nusipirkau pirmąsias savo dvidešimt aštuonias avis. Taip ir prasidėjo mano ūkininkavimas.“
Kad ūkininkavimas yra sunkus darbas be išeiginių, be poilsio dienų, vyras tikina supratęs vėliau, kai išplėtė bandą. K. Aidukas prisimena, kad ne kartą yra patyręs nuostolių, kai vilkai pjovė avis. Vyras tikina, kad tai natūralioje gamtoje vykstantys reiškiniai ir dėl to pykčio vilkams nejaučiantis.
Būna sunkumų ir kai avys atsiveda ėriukų. „Tada reikia važiuoti į fermą po kelis kartus per parą. Rūpintis silpnų ėriukų maitinimu, stebėti kas trys valandos, ar jie sotūs. Keliesi naktį ir važiuoji...“
Bet šių ūkininkavimo metų ir patirtų sunkumų bei rūpesčių K. Aidukas tikina nesigailintis: „Esu prosenelių gimtinėje ir esu laisvas, pats už viską atsakingas. Keliuosi dar anksčiau, einu miegoti dar vėliau, bet aš tai darau savo noru. Darbas tapo gyvenimo būdu, o kasdienė rutina – ji nepastebima.“
Per pandemiją užsakymų padaugėjo
Dabar K. Aiduko ūkyje auginamos du šimtai penkiasdešimt Romanovų ir Lietuvos juodagalvių veislės avių ir trisdešimt mėsinių limuzinų veislės galvijų. Ūkininkas veža mėsą į Uteną, Vilnių bei šių miestų apylinkes ir parduoda žmonėms, o iki pandemijos savo produkciją tiekdavo Vilniaus centre esantiems restoranams. Prekyba nenukentėjo net karantino laikotarpiu. „Praeitą vasarą ir rudenį žmonės ypač daug skambino, sulaukiau gal penkis kartus daugiau skambučių. Nors nebuvau įdėjęs jokios reklamos į laikraščius ir jokių skelbimų. Žmonės prašė atvežti mėsos.“ Karantino laikotarpiu ūkininkas savo produkciją pristato be kontakto su žmonėmis. Jeigu klientai gyvena nuosavame name ar kotedže, pakabina maišelį tiesiog ant tvoros.
Vyras pasakoja, kad yra kelios klientų grupės: vyresni, kurie dar prisimena tikros kaime užaugintos mėsos skonį bei jį vertina, ir jaunesnės šeimos, kurios mėgsta kepti mėsą kepsninėse. Taip pat perka norintys sveikai maitinti mažus vaikus. Ūkininkas tikina, kad žmonės vartoja ekologiškai užaugintą mėsą kaip vaistą, kad būtų stipresnis imunitetas. Žmonės vartoja kokybišką mėsą, nes jiems svarbu, ką valgo. Emocinė savijauta gerėja žinant, kad valgomas kokybiškas maistas, o kartu ir stiprinama sveikata. „Aš pats nevalgau jokios kitos mėsos jau aštuonerius metus, tik savo avieną ir jautieną. Neperku dešrų. Faršą gaminame sąžiningai, iš rinktinės mėsos. Vieną kartą klientui nuveši blogą mėsą – sugadinsi savo reputaciją“, – tikino pašnekovas.
Ūkininkas pabrėžė, kad nenorėdamas branginti savo produkcijos tiekia jau suvakuumuotą jautieną, kad žmonės šaldytuve palaikę apie tris savaites galėtų mėgautis mėsa, brandinta „šlapiuoju“ būdu. „Šlapias brandinimas mėsą suminkština ir ji įgauna citrinos skonį. Jeigu pardavinėčiau sauso brandinimo mėsą, žmonėms ji brangtų tris eurus už kilogramą.“ Žmonės perka ne tik gryną mėsą, bet ir užsisako gurmaniškiems patiekalams naudojamus subproduktus: jaučio skrandį, avinų sėklides. Gurmanai užsisako jaučio nugaros kaulų, kuriuos paskaninus prieskoniais ir iškepus, valgomos juose esančios smegenys. K. Aidukas teigė ir pats mėgstantis išbandyti įvairius mėsos gaminimo būdus.
Modernus vilnos panaudojimas
K. Aidukas labai vertina iš vilnonių siūlų megztus megztinius. Juos mielai nešioja ir tiki, kad apsirengus vilnonį drabužį ne tik šilta bet ir gera emociškai, esi tarsi apsaugotas. „Tai kaip skydas nuo blogų energijų. Lietuviška dvasia.“
Dauguma ūkininkų, neturėdami kur dėti vilną, ją paprasčiausiai išmeta. Vyras papasakojo, jog yra pasirašęs sutartį su Vilniaus Gedimino technikos universitetu ir jam nemokamai tiekia savo avių vilną. O universitetas, gaunantis lėšas iš Europos Sąjungos fondų, atlieka tyrimus ir kuria termoizoliacinę, statybinę medžiagą apšiltinti namams. Būtent iš Lietuvos juodagalvių avių vilnos.
Žmonių padėkos – geriausias įvertinimas
Ekologiniame ūkyje auginami galvijai šeriami ne bet kuo. Avys ypatingai išrankios, joms negali duoti bet kokio pašaro, tik jaunos žolės. Ekologiški grūdai kainuoja dvigubai daugiau nei paprasti. K. Aidukas teigė, kad žmonės vertina, jog galvijai auginami ne pramoniniu būdu, o laisvai besiganantys tarp ežerų, miškų, natūraliose pievose. Auginti gyvulius tik dėl pinigų, vyras tikino, visai neapsimoka. Kad jis, kaip ir dauguma Lietuvos ūkininkų, tai daro daugiau dėl meilės darbui, gimtajai žemei, o ne dėl pelno.
Vyras tikina, kad jį stebina ir piktina valstybės požiūris ir menka parama Lietuvos ūkininkams. Išmokas ūkininkai dažniausiai išleidžia pašarams, o žaliąjį kurą valstybė sumažino perpus. „Mums jis baigiasi jau po pusės metų. Kai pradėjau ūkininkauti, ėrienos kaina buvo dvidešimt penki litai, iki šiol ji nepasikeitė. O visi mokesčiai didėja, viskas per aštuonerius metus labai pabrango. Traktorių detalės kasmet brangsta penkiais procentais. O mes, ūkininkai, priversti parduoti savo produkciją ta pačia kaina.“
Vyras sako nesuprantantis, kodėl ūkininkai yra skriaudžiami, nors augina maistą visai Lietuvai. „Pastačiau ir aš tą žalią kryžių, kaip ir kiti ūkininkai, bet niekas nekreipia dėmesio“, – apgailestauja pašnekovas.
Visame ūkininkavimo procese K. Aidukui labiausiai patinka paskutinis etapas, kai žmogui atiduoda produktą. Ir kai žmonės dėkoja. „Paskambina ir sako, ačiū tau, kad skanią mėsą pardavinėji. Man tai didžiausias mano darbo įvertinimas. Tas sunkus darbo ratas apėjo ir baigėsi“, – savo istoriją apibendrina Utenos rajone ūkininkaujantis K. Aidukas.
