Per kelis šimtus metų po veiklos transformacijų ir besikeičiančių šeimininkų Videniškių vienuolyno išvaizda beveik nepakito. Tiesa, vienuoliai čia nebegyvena, tačiau vietą, kurioje prieš penkerius metus įsikūrė muziejus, atranda vis daugiau keliaujančių po Molėtų kraštą. Restauratorių prakalbintos sienos su atgijusiomis freskomis, pirmieji lietuviškos raštijos pavyzdžiai – dalis šio pastato, kažkada buvusio svarbiu religijos ir kultūros centru, saugomos istorijos.

Videniškių vienuolyno ir su juo susijusios garsios didikų giminės istoriją pasakojo Videniškių vienuolyno muziejaus vedėja Solveiga Šlapikienė.

Foto: Kristina Sakaitė

– Papasakokite, kada kūrėsi vienuolynas ir kaip vėliau keitėsi šio pastato paskirtis?

– Videniškių vienuolynas veikė kiek daugiau nei 200 metų. Pirmieji vienuoliai čia įsikūrė XVII amžiaus pirmoje pusėje, o 1832 m. vienuolynas buvo uždarytas. Tuo laikotarpiu Lietuvoje visi vienuolynai buvo masiškai uždarinėjami.

Iki antrojo pasaulinio karo šiame pastate veikė klebonija. Sovietiniais metais pastatas buvo atiduotas mokyklai, pirmame ir antrame aukšte buvo klasės, o vėliau – mokinių bendrabutis. Tik atgavus Lietuvos nepriklausomybę buvo pradėta svarstyti, ką daryti su šituo pastatu. Suvokta, koks tai neįtikėtinai vertingas, išskirtiniausias Molėtų rajone pastatas. Apskritai Videniškiai unikalūs tuo, kad kažkas apsaugojo šitą vietą nuo išardymo ir nugriovimo. Kurį laiką čia veikė Videniškių biblioteka, o 2015 m. atidarytas muziejus. Ilgą laiką vyko restauracijos darbai, jie nebaigti, dar daug liko ką nuveikti norint ne šiaip suremontuoti, o atidengti, atkurti, išryškinti tai, kas yra išlikę iš seniausių laikų.

– Įvairiais laikotarpiais pagrindinis vienuolyno pastatas buvo pritaikomas vis naujiems šeimininkams, atnaujinamas. Kiek jame liko autentiškumo?

– Iš viso buvusio vienuolyno ansamblio išliko Videniškių Šv. Lauryno bažnyčia – šiemet sukako 400 metų, kai ji baigta statyti. Tai pats seniausias Molėtų rajone pastatas, išsilaikęs įspūdingai gerai – tiek pats statinys, tiek jo inventorius.

Iš pradžių visi vienuolyno pastatai buvo statomi mediniai. Tiek gyvenamosios patalpos, tiek valgykla ir ūkiniai pastatai. Jie neišliko. Šis pastatas atsirado šiek tiek vėliau, XVIII a. viduryje. Tai buvo reprezentacinis statinys, vienuolyno vyresniojo rezidencija. Čia išlikę skliautai, matosi daugiau puošybos, tai nebuvo paprasto eilinio vienuolio kasdienė gyvenamoji aplinka.

Vienuolyno pastatas per visą šį laikotarpį buvo kiek keičiamas, bet pagrindinės konstrukcijos išliko.

Autentiškas akmeninis grindinys, skliautai pirmame aukšte, patalpų išdėstymas. Ilgiau pabuvęs pastebi, kad statant šį pastatą buvo apgalvota kiekviena smulkmena, panaudoti labai praktiški sprendimai. Pastatas yra simetriškas, pačiame centre – durys. Praėjęs pro fasadines duris akmeniniu grindiniu, kuris tarnauja kaip durų kilimėlis, patenki prie galinių durų į ūkinę vienuolyno ansamblio dalį. Ten stovėjo tvartas, buvo daržai, sodas, nes vienuoliai turėjo užsiauginti sau bent dalį maisto. Šalia buvo bažnyčios varteliai į šventorių. Viduje – patalpos abipus durų. Per laiką labiausiai nukentėjo vienas pastato šonas – 1960 m. dalis jo buvo nugriauta ir pristatytas silikatinių plytų priestatas. Vaizdas buvo sudarkytas, bet kiti architektūriniai elementai išliko iki mūsų dienų.

Nėra išlikusios originalios medžiagos, kam tiksliai buvo naudojama kiekviena šio pastato patalpa, tik galime spėlioti.

– Minėjote, kad daugiau žinių išlikę apie erdves antrajame pastato aukšte.

– Svarbiausia šio statinio erdvė, kur tikrai žinome, ką joje veikė – tai kapitulos salė. Čia vykdavo susirinkimai, juose buvo priimami svarbūs sprendimai, pažymimi tam tikri įvykiai.

Salėje išlikusi tapyba, ji yra truputėlį jaunesnė, nei šis pastatas. Freskos tapytos 1762 metais. Ant sienų pavaizduoti nuo vienuolyno veiklos pradžios iki XVIII a. vidurio čia gyvenę vienuoliai – vyresnieji infulatai. Geriausiai išsilaikiusioje freskoje – pirmasis vienuolyno viršininkas Ipolitas Žepnickis. Jo žinioje buvo šio vienuolyno veiklos pradžia, jis rūpinosi ir bažnyčios statybomis. Sovietiniais metais, kai čia veikė mokykla, freskos slėpėsi po storu dažų sluoksniu. Jau nepriklausomoje Lietuvoje tyrinėdami pastatą restauratoriai netikėtai atrado freskas, visiems buvo šokas. Įdomus dalykas nutiko būtent su Ipolito Žepnickio freska. Kai buvo vaikščiojama po patalpas ir įvairiose vietose prakrapštomi sienų dažai, pro nuvalytą sluoksnį pirmiausiai iš sienos pažvelgė šio vienuolio akys. Paskui buvo rastos ir kitos freskos. Iš 10 portretų išliko 8.

Antrajame aukšte taip pat išliko dvi krosnys, viena yra restauruota, kita, su nuostabiais lipdiniais, dar laukia savo eilės. Antrame aukšte yra trys erdvės, pro dažų sluoksnius matosi papuošimai prie langų ir kitose vietose. Tikiuosi, kad pavyks atkurti kuo autentiškesnį vaizdą. Buvo atlikti moksliniai tyrimai, sienas skenavo, pagal išlikusius pigmentus aiškintasi, kokie dažai buvo naudojami. Žinome, kad visame šiame pastate vyravo persikinė, rožinė spalva. Tuo laikotarpiu tai buvo tipinės, populiariausios spalvos.

Foto: Kristina Sakaitė

– Kiek vienuolių vienu metu čia gyvendavo? Kokia buvo jų buitis, jie buvo asketiški, uždari ar atviri visuomenei?

– Statistika ne tokia tiksli, kaip mes dabar įpratę. Yra žinoma, kad vienu metu čia gyveno 18 žmonių kartu su vienuolyno vyresniuoju. Apskritai, kai čia veikė vienuolynas, Videniškiai buvo ryškus kultūros ir religijos centras. Vienu metu Lietuvoje ir dabartinės Baltarusijos teritorijoje buvo 18 Regulinių atgailos kanauninkų, liaudyje vadinamų Baltaisiais augustinais, ordino vienuolynų, o Videniškiai buvo ta svarbi vieta, kur priimami visi sprendimai.

Kurį laiką čia veikė noviciato vienuolių mokykla. Jeigu žmogus sugalvodavo tapti vienuoliu ir stoti būtent į šį ordiną, jis turėdavo atvykti į Videniškius, baigti mokslus ir tik tada galėjo būti įšventinamas į vienuolius.

Ilgą laiką ordinas buvo labai asketiškas, bet kai kėlėsi į Videniškius, tai sutapo su vidaus reforma, kai jie pradėjo laikytis kitokios politikos.

Čia gyvenantys vienuoliai buvo atviri visuomenei. Jų funkcijos buvo plačios, bet pagrindinis darbas buvo sielovada. Vienuoliai skaitė pamokslus, teikė visus sakramentus, krikštijo, tuokė, laidojo. Kurį laiką čia veikė špitolė – senovinė ligoninė, kur prižiūrimi, slaugomi ligoniai. Taip pat buvo įkurta parapijinė mokykla. Įdomus dalykas, kad rūpintasi ne tik turtingesnių vaikų, bet ir valstiečių švietimu. Vienuoliams buvo svarbus lietuvių kalbos klausimas. Čia gyvenantys žmonės daugiausia buvo lietuviškai kalbantys, vienuoliai stengėsi bendrauti su vietiniais jų kalba. Lietuviškas švietimas, net bažnyčioje per pamokslus skambanti lietuvių kalba buvo labai svarbi. Apie tai liudija vienas labai ryškus šio muziejaus eksponatas – lietuviška pamokslų knyga, tapusi bestseleriu.

– Ar daug to meto daiktų, dokumentų pavyko išsaugoti ir kokie eksponatai vertingiausi?

– Vitrinose – didžioji dalis Videniškių bažnyčioje išsaugotų daiktų. Tai liturginiai įrankiai, bažnytiniai puošybos elementai. Labiausiai nukentėjo vienuolyno biblioteka ir dokumentai.

Pats reikšmingiausias muziejaus eksponatas – 1753 m. Mykolo Olševskio knyga „Broma, atverta ing viečnastį“. Olševskis keletą metų gyveno vienuolyne ir parašė šį kūrinį. Tai yra tų laikų lietuvių katalikiškos literatūros šedevras, tapęs neįtikėtinai populiariu. Leidinys per šimtą metų pakartotinai išleistas 16 ar 17 kartų. Pamokslų rinkinys, parašytas lietuvių kalba, nebuvo įprastas dalykas, tai prisidėjo prie lietuvių kalbos sklaidos.

– Peršokime kelis šimtus metų į priekį. Ar nebuvo bandymų išnaudoti šią vietą pagal pirminę paskirtį ir atgaivinti vienuolyną?

– Matyt, nebuvo poreikio. XIX amžiuje, kai buvo uždaryta daug vienuolynų, vienuoliška veikla sumenko.

– Kodėl būtent Videniškiai tapo šio vienuolių ordino centru, ar tai buvo tik geografiškai patogi vieta?

– Sunku pasakyti, bet tikėtina, kad tai buvo kunigaikščio Giedraičio nuopelnas.

Vienuolyno istorija neatsiejama nuo kunigaikščių Giedraičių giminės istorijos. Videniškiai yra šios giminės istorinis lopšys. Šalia miestelio yra Liesėnų piliakalnis, kažkada ten stovėjo pilis, manoma, kad Traidenio brolio Giedriaus, iš kurio kildinama visa šita giminė. Šitos žemės ilgą laiką priklausė Giedraičiams. Jie iš tiesų ir buvo šio vienuolyno ansamblio sumanytojai ir fundatoriai, o vienuolynas pastatytas vieno iš šitos giminės narių – palaimintojo Mykolo Giedraičio – garbei.

Mykolas Giedraitis gyveno XV amžiuje, pačioje krikščioniškos Lietuvos pradžioje. Jis pasižymėjo pamaldumu, asketiškumu ir sulaukęs maždaug 40-ties nusprendė tapti vienuoliu. Jis buvo pirmųjų kartų krikščionis, tuo metu dar nebuvo įprasta būti krikščioniu ir elgtis krikščioniškai. Yra žinoma, kad jis turėjo fizinę negalią, jam buvo sunku judėti, jis galėjo vaikščioti tik pasiramsčiuodamas lazda, galbūt tai lėmė, kad pradėjo ieškoti kitokio – dvasinio tobulėjimo.

Įstojo būtent į Baltųjų augustinų ordiną. Apie jį labai greitai pasklido garsas. Su šiuo vienuoliu siejami stebuklingi dalykai, pagijimai, ypač po jo mirties, todėl ordinas pradėjo siekti, kad Mykolas Giedraitis būtų pripažintas palaimintuoju, šventuoju.

Foto: Kristina Sakaitė

– Ar palaikote ryšius su Giedraičių palikuonimis?

– Giedraičių giminė didelė, daug jos atstovų priklausė dvasininkijai, ir gana aukšto rango.

Mykolas Giedraitis buvo pradžia. Yra išlikę jo palikuonių, jie išsibarstę visame pasaulyje – gyvena Anglijoje, Lenkijoje, Kanadoje, Ukrainoje.

Stengiamės palaikyti ryšius su šios giminės atstovais, tarp jų yra ryškių asmenybių, kurios rūpinasi visu tuo, kas čia vyksta. Mykolas Jonas Henrikas Giedraitis, gimęs dabartinėje Baltarusijoje, paskui atsidūręs Anglijoje, Oksforde, ir ten pragyvenęs didžiąją gyvenimo dalį, labai domėjosi savo giminės istorija, nors pats lietuviškai nekalbėjo. Jis buvo pagrindinis šios istorijos tyrinėtojas, atvažiuodavo į Lietuvą, daugelis tyrinėjimų, restauravimo darbų įvyko jo dėka. Prieš keletą metų jis mirė, jo pelenai palaidoti bažnyčios rūsyje Giedraičių giminės kriptoje.

– Ar po restauracijos vienuolyne išliks muziejinės lankytojams atviros erdvės, gal planuojate daugiau veiklų?

– Ir dabar (ne karantino laikotarpiu) čia vyksta edukacijos, populiariausia – kalėdaičių kepimo, taip pat žvakių liejimo, margučių marginimo ir pan. Kasmet sulaukiame vis daugiau lankytojų – atkeliauja ekskursijos ir pavieniai lankytojai, populiarėja piligrimystė, o meno mylėtojai atvažiuoja pasižiūrėti profesionalių menininkų parodų, tačiau svarstome, kaip ekspoziciją padaryti dar patrauklesnę.

Bendradarbiaujame su įvairiais mokslininkais, norime, kad iš šios vietos sklistų žinia ne tik apie Videniškių vienuolyną, bet ir apie Giedraičių giminę.

Mūsų tikslas skleisti Jeržy Gedroyc (Jurgio Giedraičio), XX amžiaus antros pusės Europos intelektualo, daug nuveikusio tautų bendrystės, nesusipriešinimo labui, idėjas.