„Sveiki, esu Adelė, o čia – mano bobutė Emilija, kuriai prieškalėdinis laikotarpis yra tikras darbymetis. Jau gerus 50 metų ji dalyvauja įvairiose mugėse, jose siūlo savo rankų darbo kojines, riešines, pirštines ir kitus unikalius šiltukus. Visi – skirtingi, visi gražūs, o svarbiausia – pagaminti su meile.

Deja, dėl šiuo metu susidariusios situacijos bobutė privalo saugiai likti namuose, o mugės liko tik kaip gražus atsiminimas“, – į interneto vartotojus kreipėsi savo 87-erių metų močiutei neseniai socialiniame tinkle naują paskyrą „Bobutės Emilijos šiltukai“ sukūrusi anūkė Adelė Bakšienė.

Pati garbingo amžiaus mezgėja žino, kas yra internetas ir kompiuteris, bet naudotis tokiomis technologijomis nemoka.

„Kartą papasakojau jai apie internetinę prekybą. Bobutė manęs ir paklausė: „Vaikel, o gal ir aš taip galėčiau? Esu baigusi komunikacijos mokslus, kiek anksčiau dirbau administruodama socialinius tinklus, tad man pasirodė, kad bobutės mezginius visai rimtai būtų galima pristatyti ir tokiu būdu“, – pasakoja A. Bakšienė, dabar savo močiutę vadinanti tikra verslo startuole.

Sėkmė per naktį

Anykščiuose garsios auksarankės Emilijos Aglinskienės, visą gyvenimą mezgusios senolės, verslas internete užaugo per naktį. Per parą elektroninė jos krautuvėlė sulaukė 100 sekėjų, rankų darbo prekės ėmė tirpti akyse.

„Iki karantino ji labai aktyviai prekiaudavo mugėse tiek Anykščiuose, tiek Panevėžyje, kur gyvena močiutės brolis ir kiti giminaičiai. Mezginius mielai pasiimdavo neįgaliųjų draugija ir veždavo į parodas, renginius parduoti. Viskam sustojus dėl koronaviruso, bobutės darbų susikaupė tiek, kad jau ir kambaryje nebetilpo“, – sako anūkė, dabar vos spėjanti pildyti naujus senolės rankdarbių internetinius katalogus.

E. Aglinskienės klientai – iš visos Lietuvos, taip pat ir Panevėžio. Visiems prieš Kalėdas reikia jos megztų spalvingų kojinių. Devintą dešimtį bebaigianti verslininkė ir šiltų vaikiškų drabužėlių, ir madingų megztinių priraito.

„Močiutei labai patikdavo prekiauti gyvai. Dabar to daryti negali. Ji pati prisibijo, yra jau garbaus amžiaus, o ir mugės nebevyksta. Norėjosi kažkaip praskaidrinti jai nuotaiką – internetinės žinutės ir dėmesys, kurio dabar tiek sulaukia, patikėkit, jai pakelia nuotaiką kasdien“, – džiaugiasi Adelė.

Tuščia ir tylu

Ne viena močiutė Emilija dėl karantino buvo priverta užsidaryti namuose. Sumažėjusį smulkių prekiautojų skaičių pastebi ir Panevėžio ūkininkų turgaus administracija. Čia tokiu metu jau įprastai prasidėdavo žiemai skirtų rankdarbių – kojinių, pirštinių – aktyvi prekyba.

I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Dar turime dvi tris močiutes, ateinančias prekiauti ir prisidurti papildomai pinigų prie pensijos. Bet dėl karantino tokių pardavėjų, žinoma, sumažėjo“, – teigė turgaus direktorė Sonata Daktaraitė.

Pasibaigus rudens gėrybių pikui, anot jos, visada jau pasirodydavo kojinių, pirštinių primezgusių vyresnio amžiaus moterų. Kai kurios jų ir kitas pramonines prekes pardavinėdavo. Bet dabar ir pačios bijo grėsmingojo viruso, o ir smarkiai sumažėjus pirkėjų srautams užsidirbti nebepavyksta.

„Pirkėjai ateina konkrečios prekės ir nebevaikštinėja, kaip anksčiau, nebesidairo po kitus prekystalius“, – pastebi S. Daktaraitė.

Tų, kurios liko turguje, anot direktorės, jau niekuo nebeišgąsdinsi. Būdamos atviroje erdvėje jos rūpestingai dėvi veido apsaugos kaukes, pirštines, laikosi atstumo, dezinfekuoja rankas, bet pajamų šaltinio neatsisako.

Turgaus administracija susitaikė, kad dėl sumažėjusios prekybos nuostolių, kaip ir visur kitur, išvengti nepavyks.

„Nuėmus derlių, visada rengdavome rudens gėrybių šventes. Prieš Kalėdas turguje vykdavo Kalėdų Senelio mugė. Dabar viso to tenka atsisakyti – planuoti renginius net ir pagal visus nurodymus vis tiek rizikinga“, – teigia turgaus vadovė.

Ji neatmeta, kad gruodį gali tekti keisti nuomos mokestį turgininkams. Šiuo metu 1 kv. m prekybos vieta visai dienai žmogui kainuoja 2 eurus, mašinai – 5 eurai.

Gerus laikus vejasi internete

Kad turgavietėje dar yra bebaimių močiučių, patvirtina joje sendaikčiais prekiaujantis Audrius Skačkauskas. Jis pats kuriam laikui paliko prekybos vietą.

„Stovi kaip kareiviai turguje ir nesitraukia – jos įsitikinusios, kad nesvarbu, kada mirsi, vis tiek kažkada tai nutiks“, – sako Audrius.

Pats onkologine liga sergantis panevėžietis taip rizikuoti nenori. Be to, ir uždarbis pastaruoju metu, anot A. Skačkausko, buvo visiškai minimalus.

Savaitgaliais pardavėjui pavykdavo parduoti už 20 – 30 eurų, o šiokiadieniais – vos iki 5 eurų ar netgi visiškai nieko. Turgus, anot jo, ištuštėjęs – nebėra pirkėjų.

Buvęs žurnalistas, o dabar sendaikčių pardavėjas ir rašytojas atrado internetinę prekybą. Savo knygas jis pardavinėja socialiniuose tinkluose, o gruodį planuoja atidaryt ir elektroninę parduotuvę.

„Žiūriu, kad tokia prekyba sėkmingai vejasi senus gerus turgaus laikus“, – išeitį mato A. Skačkauskas.

Atsibodo namie

Daugiausia Panevėžio moterys savo rankdarbiais prekiauja centriniame turguje. Jį valdančios įmonės direktorė Asta Pačekajūtė pastebi priešingas tendencijas – prekybą išsigandę ligų paliko tik keli tokie pardavėjai, o daugelis dar aktyviau ėmėsi darbo.

I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Pačios močiutės sako, kad atsibodo namuose sėdėti ir nuolat klausyti apie bėdas. Geriau ateiti į turgų, nors pasėdėti tarp žmonių“, – prekybininkių žodžius persakė A. Pačekajūtė.

Močiučių prekyba šioje turgavietėje gerokai įsibėgėjusi: yra megztų kojinių, pirštinių, kitų drabužių. Kas nori, gali eiti ir maistu prekiauti į sales.

Tačiau daugiausia tokiems pardavėjams siūlomos vietos lauke, o ypač naujai atidarytame sendaikčių paviljone, kur prekyvietės nuoma nieko nekainuoja.

Pati administracija tvirtina visame turguje aklai besilaikanti visų karantino reikalavimų. Ir kol kas apie susirgusius darbuotojus direktorės informacija nepasiekė.

„Tos moterytės geriausiai už visus žino naujausius karantino reikalavimus“, – pastebi A. Pačekajūtė.

Šiuo metu centrinėje turgavietėje dirba keli šimtai pardavėjų. Močiutės su savo gaminiais tesudaro vos 3 – 5 proc.

Pasak direktorės, pirkėjų centrinėje turgavietėje taip pat sumažėjo. Pasikeitė ir apsipirkimo įpročiai – žmonės ateina konkrečios prekės ir nebevaikštinėja dairydamiesi.