Utena išaugo išskirsčius dvaro žemes, kurių didžioji dalis atiteko miestui. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje miesto valdyba iš Rygos atsivežė daugybę dekoratyvinių medelių. Dalis dvaro žemių atiteko būsimam miesto sodui. Prie upelio kranto 1928 metais įsikūrė gyventojų poilsio zona. Sodas gimė tiesiog pievoje, kuri neretai buvo vadinama pelke. Miesto valdyba įrengė keletą takelių, pasodino klevų, gluosnių ir ąžuolų, žydėjo ištisos gėlių lysvės. Sklido kalbos, kad sodo viduryje bus statomas miesto kino teatras. Už miesto sodo buvo devynių hektarų sklypas, kuriame turėjo išdygti stadionas ir miesto sporto aikštynai.

Gimnazija ir apskrities ligoninė keldavo uteniškių pasididžiavimą. Gydymo įstaiga įkurta 1909 metais. Turėjo devyniasdešimt lovų. Lietuvoje vykdant žemės ūkio reformą Utenos dvaro žemės buvo „išparceliuotos“. Dvarininko Balsevičiaus dvaro rūmuose 1918 metais įkurta „Saulės“ gimnazija. Po vienuolikos metų švietimo įstaiga tapo valstybine. Vėliau buvo iškeltas antrasis aukštas.

Miestas turėjo mūrinę savo gyvulių skerdyklą. Utenoje buvo netoli keturiasdešimt maisto prekių krautuvių. Ugniagesiams iškilo medinė pastogė, šalia jos – pavėsinė džiovinti vandens žarnas. Iš viso mieste buvo per septynis šimtus namų. Iš jų savo grožiu išsiskyrė Lietuvos banko rūmai ir tuo metu modernus pieninės sandėlis, Šaulių sąjungos namai. Utenos pramonei gyvybę palaikė trys malūnai, lentpjūvė, odų, veltinių dirbtuvės, vaisvandenių fabrikas. Iki pirmojo pasaulinio karo prekyba buvo susitelkusi išskirtinai žydų rankose. Vėliau lietuviai įkūrė žemės ūkio kooperatyvą ir draugiją, keletą knygynų ir prekybos įmonių.

Svečiuojantis prieškario Utenoje buvo privaloma aplankyti pirmojo pasaulinio karo metu žuvusių vokiečių karių kapus. Priemiestyje ant kalvos stovėjo masyvus paminklas, o jo viršuje – keturkampė cementinė žvaigždė.
Tomas Sušinskas

Utenos inteligentai rinkdavosi kavinėje „Viktorija“. Stovėjo keletas biliardo stalų. Skaniai papietauti buvo galima vos už du litus. Miestelio centre vykdavo didžiausi jomarkai. Turgaus dieną knibždėdavo žmonės. Iš visų apylinkių su savo prekėmis suvažiuodavo ūkininkai. Po to užsukdavo į užeigos namus, tarpukaryje vadintus traktieriais. Todėl iš pelno likdavo tik centai.

Utenoje buvo keturi knygynai. Didžiausia mokytojų sąjungos šventovė kaupė žurnalų ir laikraščių prenumeratas. Tačiau prieškario uteniškiai labiausiai skaitydavo romanus. Knygyne kabėjo didžiulis Vytauto Didžiojo paveikslas, kurį nutapė vietinis savamokslis dailininkas.

Utena
Foto: Autoriaus archyvas

Svečiuojantis prieškario Utenoje buvo privaloma aplankyti pirmojo pasaulinio karo metu žuvusių vokiečių karių kapus. Priemiestyje ant kalvos stovėjo masyvus paminklas, o jo viršuje – keturkampė cementinė žvaigždė. Kapus supo akmeninė tvora, kuri atsiremdavo į jaukią koplyčią. Prie karių kryžių žaliavo nedidelės eglutės. Kapinės buvo išpuoselėtos 1915–1918 vokiečių okupacijos metais. Viduryje, po tankiomis eglių šakomis slėpėsi gilus šulinys. Iš cemento ir raudonų plytų sumūrytame rezervuare tyvuliavo šaltas vanduo. Gyventojai pasakojo, kad kartą per mėnesį kapuose apsilankydavo vokietė, kurios tėvas žuvo kaizerio kariuomenėje.

Įsimylėjusios porelės meilę prisiekinėdavo upės ir ežero pakrantėse. Narkūnų piliakalnis viliodavo istorijos mylėtojus. Apie buvusią piliavietę ir miestą įkūrusį kunigaikštį Utenį sklisdavo legendos.
Tomas Sušinskas

Netolimas kelias iki Kauno tarpukaryje gaivindavo Utenos miestą. Link laikinosios sostinės kelią rodydavo ir nedidelis geležinkelis. Per miestą kursuodavo autobusai į Zarasus, Dusetas, Salaką, Kamajus ir Rokiškį. Ketvirtame dešimtmetyje geras susisiekimas prekymečiu pritraukdavo tūkstančius žmonių. Miesto burmistrą dažnai pasiekdavo uteniškių skundai dėl užmiestyje buvusios autobusų stoties. Norėdami keliauti toliau, vietiniai turėjo kulniuoti kelis kilometrus už miesto.

Vasaromis Utenoje viešpataudavo ramybė. Saulėtomis dienomis Vyžuonėlio ežero vandenį siurbčiodavo karvės ir arkliai. Netoli nuo gyvulių, tuo pačiu pliažu dalindavosi ir vietiniai. Buvo juokaujama, kad vieni taškydavosi rankomis, o kiti uodegomis. Uteniškiai degindavosi ant pakrantės žolytės, o jų gyvuliai ją kramsnodavo. Miesto pliaže persirengimo kabinų net su žiburiu niekas nerasdavo. Geriausią kabiną atstodavo alksnių šakos.

Įsimylėjusios porelės meilę prisiekinėdavo upės ir ežero pakrantėse. Narkūnų piliakalnis viliodavo istorijos mylėtojus. Apie buvusią piliavietę ir miestą įkūrusį kunigaikštį Utenį sklisdavo legendos. Kasmet šiose vietose vykdavo gegužinės.

Tarpukaryje Antano Baranausko apdainuota Šventosios upė vingiavo pašlaite, o netoli smėlėtos kalvos buvo koplytėlė. Šalia jos čiurleno garsusis gydomasis vanduo. Buvo vadintas stebuklingu, o per Švenčiausios Trejybės atlaidus į šią vietą plūsdavo minios maldininkų.
Tomas Sušinskas

Minios žmonių plūsdavo į netoli Utenos esantį Užpalių miestelio šaltinėlį. Šaltinis trykšta šalia Lygiamiškio kaimo ir vadinamas Krokule. Tarpukaryje Antano Baranausko apdainuota Šventosios upė vingiavo pašlaite, o netoli smėlėtos kalvos buvo koplytėlė. Šalia jos čiurleno garsusis gydomasis vanduo. Buvo vadintas stebuklingu, o per Švenčiausios Trejybės atlaidus į šią vietą plūsdavo minios maldininkų. Apylinkių tikintieji melsdavosi, plaudavo šventu vandeniu žaizdas ir kūną. Vieta 1930 metais buvo aptverta iki dabar išlikusia metaline tvorele.

Tarpukaryje dalis Utenos rajono ribojosi su lenkų okupuotomis lietuvių žemėmis. Linkmenų parapijos kaimas po nepriklausomybės kovų atiteko lenkams, o lietuvių kleboną pradėjo persekioti, kelti bylas. Neištvėręs lenkų grasinimų, Juozas Breiva pabėgo į lietuviškąjį Kirdeikių kaimelį. Klebono iniciatyva 1926 metais iškilo maža Švento Jono Krikštytojo bažnyčia, susidarė nauja Kirdeikių parapija. Kaimelyje įsikūrė pašto punktas, keletas krautuvių. Šalia lenkų okupuoto krašto gyvenę žmonės naujoje parapijoje nepageidavo žydų tautybės prekybininkų ir smulkią prekybą vystė patys.