Iš­siaiš­ki­no ne iš kar­to

Prieš ke­lias die­nas to­kiu Ai­va­ro ge­ra­no­riš­ku­mu feis­bu­ke pa­si­džiaugė Ku­lių kraš­to bend­ruo­menė „Alan­tas“. Sa­vo pa­sky­ro­je ji pa­vie­ši­no įrašą, ku­ria­me Ai­va­ras ke­tur­ra­čiu, prie ku­rio pri­tvir­tin­tas stum­dy­tu­vas, su vėje­liu laks­to po mies­te­lio centrą, sėkmin­gai ga­lynė­da­ma­sis su snie­gu.

„Jau ne vie­nas Ku­lių gy­ven­to­jas iš­reiškė did­žiulį dėkin­gumą už nu­va­ly­tus Ku­lių mies­te­lio ša­li­gat­vius. Visų ku­liš­kių did­žiu­lis AČIŪ Ai­va­rui Tve­ri­jo­nui! Šau­nuo­lis!“ – vie­šai dėko­jo bend­ruo­menė.

Po šiuo įra­šu pri­ra­šy­ta dau­gybė ko­men­tarų, mat pa­gir­ti vyrą už bend­ruo­me­niš­kumą ir pa­dėko­ti už pa­galbą ne vie­nas pa­no­ro ir as­me­niš­kai.

„Nėra už ką dėko­ti. Jūs tik dau­giau vaikš­tinė­ki­te tais mūsų gra­žiau­siais ša­li­gat­viais!“ – linkė­jo pa­ts ge­ra­da­ris.

Bend­ruo­menės „Alan­tas“ pir­mi­ninkė Agnė Al­čaus­kienė „Že­mai­čiui“ sakė, kad svarbų darbą vi­sam mies­te­liui nu­dir­bantį vy­riškį pa­vy­ko „išaiš­kin­ti“ ne iš­kart. Jis pa­ts ne­si­gyręs. Bet ka­dan­gi ke­tur­ra­čiu dar­ba­vo­si ne kartą ir ne du, vie­nas ki­tas žmo­gus už­matęs, kas po Ku­lių centrą sniegą stum­do.

„Gal jam kar­tu šiek tiek ir pra­mo­ga: ir ke­tur­ra­čiu pra­va­žiuo­ja, ir gerą darbą pa­da­ro, – spėlio­jo bend­ruo­menės pir­mi­ninkė. – O mes la­bai džiau­giamės, nes tų va­lomų ke­lių se­niū­ni­jo­je yra ne­ma­žai, o dar­buo­tojų, ku­rie dir­ba vie­šuo­sius dar­bus, nėra daug, tad sun­ku spėti.“

„Mums dalį pro­blemų nuo pe­čių nu­ėmė“

Ku­lių se­niūnė Dai­vutė Pet­raus­kienė A. Tve­ri­jo­nui taip pat ne­gailė­jo gerų žod­žių. Mo­te­ris ne­slėpė, kad se­niū­ni­jai šiuo me­tu nu­kas­ti ša­li­gat­vius – ne­men­ka už­duo­tis, mat be­veik nėra dar­bi­ninkų, kas tą pa­da­rytų, juk ati­dirb­ti už gau­na­mas pa­šal­pas da­bar ne­be­rei­kia.

„Turė­jom žmogų re­zer­ve pa­si­likę, bet praeitą sa­vaitę jau kasė – ten, kur se­nes­ni ša­li­gat­viai, sun­kiau spe­cia­lia tech­ni­ka pra­va­žiuo­ja­mi. Da­bar po tru­putį pa­snin­ga kas­dien. Tai vis gal­vo­ju, kur ras­ti dar­bi­ninką, kad nu­kastų. Jei būtų bėda, sam­domą įmonę kvies­tu­me, bet juk ir ji ke­lius pir­ma tu­ri nu­va­ly­ti... O tas vy­ru­kas – šau­nuo­lis. Pa­gelbė­jo, dalį pro­blemų nuo pe­čių nu­ėmė. Kiek ži­nau, jis mėgsta tech­niką, tad kažką to­kio prie sa­vo ke­tur­ra­čio ir su­si­kūrė.“

Pa­matę, kaip leng­vai ir spar­čiai Ai­va­rui dar­bas ei­na, ku­liš­kiai jį ėmė kvies­tis išs­tum­dy­ti sniegą jų namų kie­muo­se. Se­niūnė girdė­ju­si, kad vy­riš­kis su ma­lo­nu­mu dar­buo­ja­si, nė už­mo­kes­čio ne­prašąs.

D. Pet­raus­kienė ap­skri­tai pa­si­džiaugė bend­ruo­me­niš­kais ku­liš­kiais. Tie­sa, per­nai, kai žie­ma la­biau pri­minė už­sitę­susį ru­denį, snie­go stum­dy­ti nė ne­reikė­jo, bet anks­tes­niais me­tais esą ir­gi būda­vo, kad at­si­ran­da vie­nas ki­tas mies­te­lio gy­ven­to­jas, sa­vo trak­to­riu­ku nuo ša­li­gat­vių sniegą nu­stum­dan­tis.

„Kol at­va­žiuo­da­vo va­ly­tu­vas iš Plungės, ke­lios pa­grin­dinės gat­velės jau ir nu­va­ly­tos būda­vo“, – pri­si­minė ir pa­si­džiaugė D. Pet­raus­kienė.

Fo­tog­ra­fuo­ja, pra­šo pa­vež­ti

O pa­ts „Že­mai­čio“ kal­bin­tas A. Tve­ri­jo­nas sa­vo pa­gal­bos mies­te­liui ne­su­reikš­mi­na. „Tie­siog pra­va­žiuo­ju, ir vis­kas, – sa­ko nė kiek ne­si­did­žiuo­da­mas. – Gy­ve­nu to­kiam skers­gat­vy, tai sau pra­si­va­lau, po to prie kūmi­no par­duo­tuvės pra­stum­dau, pa­skui ir nau­ju ša­li­gat­viu iki užt­van­kos pra­le­kiu. Nes ma­tau, kaip ten žmonės po snie­gus ka­pa­no­ja­si. O man ne­sun­ku – juk ne pa­čiam rei­kia kas­ti.“

Su­laukęs žur­na­listų skam­bu­čio vy­ras ne­nus­te­bo. Ma­tyt, dėl to, kad prie dėme­sio jau bai­gia pri­pras­ti – iš­vydę jį gatvė­je su to­kiu ne­įpras­tu „snie­go va­ly­tu­vu“ ne vie­nas čium­pa te­le­foną ir ima fil­muo­ti. Drąses­ni dar ir su­stab­do, tech­niką pa­nag­rinė­ja ar net pra­šo pa­vėžėti. Ai­va­ras su­pran­ta, kad iki tol Ku­liuo­se nie­kas snie­go ke­tur­ra­čiu ne­stumdė, tad į smal­suo­lius rea­guo­ja ge­ra­no­riš­kai.

O kad ši­taip leng­vai ir sma­giai ga­li­ma va­ly­ti sniegą, pa­matė in­ter­ne­te. Ta­da me­ta­lo lau­žo su­pirk­tuvė­je su­si­ra­do me­ta­lo ir kar­tu su kai­my­nu ne­ma­žo plo­čio stum­dy­tuvą su­konst­ra­vo.

Vy­ras sa­ko su­lau­kiąs kvie­ti­mo ir kai ku­rių gy­ven­tojų kie­mus pra­va­ly­ti, bet už­sii­ma va­rik­lių re­mon­tu, todėl to lai­ko ne kaž­kiek lie­ka. Ta­čiau sun­kiai vaikš­tan­tiems se­nu­kams ar tiems, ku­rie, ži­no, pa­tys tik­rai ne­įstengs nu­si­va­ly­ti, pa­gelbė­ja ir už­mo­kes­čio ne­pra­šo. Tik kad žmonės daž­nai sko­lin­gi ne­no­ri lik­ti, tad kar­tais į ki­šenę eurą kitą ir įbru­ka.

Ar Ai­va­rui snie­go stum­dy­mas mies­te­lio cent­re kar­tu ir pra­mo­ga? Be abe­jo.

„Man tai kaip šventė. Tu va­sarą pa­ban­dyk ke­tur­ra­čiu ša­li­gat­viais pralėk­ti – tuoj išk­vies po­li­ciją. O da­bar – le­ki sau sma­giai be baimės“, – juo­kia­si.