Du klasės draugai iš Keiptauno

R. Harvudo tėvas buvo Isakas Horvičius. Būdamas paauglys, 1902 metais jis atsidūrė Pietų Afrikos Respublikoje. Jos sostinėje Keiptaune 1934-aisiais gimė jo sūnus Ronaldas. Berniukas mokėsi vienoje klasėje su Abeliu Levitu, kurio tėvas taip pat buvo kilęs iš Plungės, bet jiedu šio fakto tada nežinojo.

Po mokyklos baigimo draugų keliai išsiskyrė. Ronaldas išvyko į Londoną studijuoti dramos meno ir pasivadino Harvudu (Harwood). Jaunuolis norėjo siekti aktoriaus karjeros, bet pasuko rašytojo keliu.

1959 metais jis vedė Natašą Riehle (1938–2013) – Rusijos imperatorės Jekaterinos II (arba Jekaterinos Didžiosios) septintos kartos vaikaitę. Harvudų šeimoje užaugo trys vaikai: Entonis, Debora ir Aleksandra.

Nuo 1993 iki 1997 metų R. Harvudas buvo tarptautinio PEN (poetų, eseistų, novelistų) klubo prezidentu. O nuo 2001-ųjų iki 2004-ųjų jis ėjo Karališkosios literatūros draugijos pirmininko pareigas. Šio rašytojo kūrybinis palikimas: 24 scenos pjesės, 20 scenarijų, 33 knygos ir publikacijos. R. Harvudas buvo 32 kartus nominuotas įvairiems apdovanojimams ir 8 kartus tapo laureatu. Svarbiausias laimėjimas – „Oskaras“.

R. Harvudo draugas Abelis įsikūrė Izraelyje. Jis kartu su žmona Glenda rūpinosi per Holokaustą Kaušėnuose nužudytų savo giminaičių ir kitų Plungės žydų atminimo įamžinimu, padėjo įkurti Tolerancijos ugdymo centrą „Saulės“ gimnazijoje.

Foto: Žemaičio laikraštis

2014-aisiais Glendai ir Abeliui Levitams paskirtas mūsų Savivaldybės Garbės ženklas už žydų kultūrinio ir istorinio paveldo puoselėjimą ir įamžinimą Plungės rajone. 2019 m. Lietuvos ambasada Izraelyje sutuoktiniams įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklą „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ už Lietuvos ir Izraelio santykių puoselėjimą ir istorinės atminties įamžinimą.

Dviejų bendraklasių ryšiai buvo atnaujinti, kai Abelis perskaitė R. Harvudo romaną „Namai“. Iš šio kūrinio jis sužinojo, kad Ronaldo tėvas Isakas Horvičius į Pietų Afriką emigravo iš Plungės. Tada Abelis paskambino Ronaldui ir pakvietė jį su žmona kartu vykti į tėvų gimtąjį miestą. Kvietimas iškart buvo priimtas.

Tėvų gimtinėje

Ir štai 2005-ųjų gegužės 25 dieną R. Harvudas su žmona Nataša ir bičiuliais Levitais atkeliauja į Plungę. Pirmiausiai jie aplankė paskutinį Plungės žydą Jakovą Bunką, o kitą rytą apžiūrėjo Kaušėnų memorialą, kur 1941-ųjų liepos mėnesį buvo nužudyta 1 800 Plungės žydų. Ronaldo artimųjų tarp jų nebuvo, tačiau jis vaikščiojo tylėdamas, giliai susijaudinęs, apgaubtas momento šventumo.

Kitas svečių vizitas buvo „Saulės“ gimnazijoje. Aktų salėje įvyko atvira pamoka. Susirinkusiems mokiniams ir mokytojams R. Harvudas papasakojo apie filmo „Pianistas“ kūrimą. Jo scenarijus paremtas Lenkijoje gyvenusio žydų pianisto Vladislavo Špilmano memuarais.

Nacistams užėmus Varšuvą, muzikantas, atskirtas nuo šeimos, keletą metų slapstėsi. Filmo idėja – nepasiduoti siaubingai įvykių jėgai ir išlikti dvasiškai nepalaužtu žmogumi. Scenarijaus autorius papasakojo, kaip pagrindinio vaidmens atlikėjas talentingas amerikiečių aktorius Adrienas Brodis privalėjo badauti, kad išoriškai būtų panašus į persekiojamą ir alkaną žmogų. Negalėdamas normaliai maitintis, artistas natūraliai buvo nuolat liūdnas.

Filmo režisierius Romanas Polanskis R. Harvudui, ilgai negalėjusiam sugalvoti, nuo ko pradėti savo scenarijų, pakišo mintį, kad pirmuose kadruose galėtų būti grojantis pianistas. Scenaristas pasinaudojo tuo patarimu – tada ir atėjo įkvėpimas, padėjęs sukomponuoti visus kadrus ir finale vėl pavaizduoti Špilmaną, skambinantį pianinu. Šis filmas laimėjo net tris „Oskarus“ geriausio režisieriaus, geriausio aktoriaus ir geriausio scenarijaus nominacijose.

Foto: Žemaičio laikraštis

Sujaudino netikėtas sutikimas

Susitikime dalyvavę „Saulės“ gimnazijos mokiniai sulaukė išsamių svečio atsakymų į savo klausimus. Tos pačios dienos popietę R. Harvudas susitiko su Plungės šviesuomene Žemaičių dailės muziejuje. Jam įeinant į salę, pasigirdo Frederiko Šopeno melodija, kurią grojo Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos pianistė. Tai buvo ta pati melodija, kuri skambėjo filmo „Pianistas“ pradžioje.

Šitokia susitikimo pradžia labai sujaudino svečią. R. Harvudas papasakojo apie filmo kūrimą ir apie save bei tėvą, atsakė į susirinkusiųjų klausimus. Susitikimo pabaigoje padaryta bendra visų popietės dalyvių nuotrauka.

Kitą dieną buvo aplankytas Kazys Vitkevičius – paskutinis dar gyvas tebebuvęs Plungės rajono žydų gelbėtojas. 1941-aisiais jis, būdamas 14-os metų, padėjo savo mamai Emilijai Vitkevičienei slėpti ir maitinti žydų mergaites. Už šį didvyriškumą, rizikuojant savo gyvybėmis, motinai ir sūnui buvo suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai. Ronaldui ir Natašai pažintis su šiuo ypatingu vyru paliko gilų įspūdį.

Svarbus buvo ir svečių priėmimas Savivaldybėje. Levitams labiausiai įstrigo R. Harvudo žodžiai, pasakyti tuomečiam Plungės rajono merui Algirdui Pečiuliui: „Pone mere, žinau, kad turite sunkumų dėl biudžeto. Kreipiuosi į jus – kad ir ką benuspręstumėte, nemažinkite kultūros biudžeto, kad nebūtų žalos jūsų bendruomenei.“ Šie žodžiai įkvėpė Abelį ir Glendą kartu su „Saulės“ gimnazijos centru surengti R. Harvudo moksleivių meninės raiškos konkursą.

Humaniškumo ir tolerancijos sklaida

Ronaldo Harvudo konkurso tikslas – skatinti moksleivius studijuoti istoriją ir meniškai ją įprasminti, didelį dėmesį skiriant Holokaustui, ugdyti toleranciją ir užuojautą skriaudžiamiesiems, puoselėti bendražmogiškąsias vertybes.

2007-ųjų pavasarį įvyko pirmojo konkurso baigiamasis renginys, dalyvavo Plungės, Palangos ir Mažeikų moksleiviai bei jų mokytojai. Iš Izraelio atskrido ir sutuoktiniai Levitai, o dėl užimtumo negalėjęs atvykti R. Harvudas renginio dalyviams atsiuntė laišką – jis buvo garsiai perskaitytas visiems.

Rašytojas teigė, kad Plungės prisiminimas liko kaip nuolatiniai pamąstymai apie savo šaknis, kurios stiprina jo kasdienį gyvenimą. Laiško autorius dažnai pagalvodavęs, kad jo tėvas Isakas Horvičius „būtų giliai sujaudintas, žinodamas, kad aš galėjau kvėpuoti tuo pačiu oru, kuriuo alsavo jis pats, būdamas berniukas, aš galėjau žiūrėti į tą patį dangų, į kurį žvelgdavo mano tėvelis.“

Kūrėjas prisiminė sukrečiančius išgyvenimus prie masinių žudynių kapų Kaušėnuose ir susitikimą su žydų gelbėtoju K. Vitkevičiumi: „Sužinojau, kad, nepaisant patirto siaubo, jis yra išlikęs kaip šviesus gėrio ir drąsos pavyzdys. Jis parodė šviesą ten, kur mačiau tik tamsą.“

„Jūsų Ronis (Ronnie)“

2010 metais Anglijos karalienė Elžbieta II Ronaldui Harvudui suteikė sero titulą. Jo žmona tapo ledi Harvud. Ta proga „Saulės“ gimnazijos Tolerancijos ugdymo centras menininką pasveikino elektroniniu laišku.

Netrukus seras atsiuntė padėką, po kuria pasirašė: „Jūsų Ronis (Ronnie)“. Šitaip į jį galėjo kreiptis tik artimi draugai. Tai buvo netikėta, nes juk R. Harvudas bendravo su pasaulio lyderiais, prezidentais, garsiais aktoriais. Princas Čarlzas ir Kamila Ronaldui surengė vakarienę, skirtą pagerbti jį 80-ojo gimtadienio proga. Toks malonus R. Harvudo parašas liudija, kad vizitas Plungėje išties jam buvo labai reikšmingas.

Per 13 R. Harvudo konkurso gyvavimo metų savo kūrybą pateikė apie 800 mokinių. Sulaukta įvairių žanrų meninių darbų – individualių ir kolektyvinių: tapybos, grafikos, koliažų, kūrybinio rašymo, šokio, dokumentinių filmų, inscenizacijų, fotografijų, literatūrinių-muzikinių kompozicijų, spektaklių.

Gerokai išsiplėtė ir konkurso dalyvių geografija. Jame, be minėtų palangiškių ir mažeikiškių, yra dalyvavusios mokyklų delegacijos iš Ariogalos, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Vilniaus, Alytaus, Marijampolės, Kėdainių. Toks konkurso tikslų palaikymas teikia vilčių, kad dabartinė karta galėtų sukurti gražesnį pasaulį.

Įdomiausius, meniškiausius konkursantų dailės kūrinius G. ir A. Levitai demonstruoja susitikimuose su įvairių šalių bei miestų bendruomenėmis. Jie papasakoja apie Lietuvą ir Plungėje esantį Tolerancijos centrą, kuris kviečia ugdyti humaniškumą ir toleranciją per meną.

Moksleivių kūrinių prezentacijos jau buvo surengtos Plungės viešojoje bibliotekoje, Biržuose, Izraelio miestuose Tel Monde, Netanijoje, Kfar Saboje, Jeruzalėje, Herclijoje, Rananoje, Tel Avive, Pietų Afrikos Respublikos miestuose Keiptaune, Johanesburge, Durbane, taip pat – Londone, Toronte, Vašingtone. Taigi G. ir A. Levitų dėka mūsų miesto vardas gražiai skamba plačiame pasaulyje.

R. Harvudo kūryba buvo ta versmė, iš kurios įkvėpimo geriems darbams sėmėsi šio konkurso sumanytojai ir talentingas jaunimas. „Oskaro“ laimėtojas savo laišką pirmojo konkurso dalyviams užbaigė šiais žodžiais: „Politika laikina, bet menas yra amžinas.“ Galima pridurti, kad ir žmogus šioje žemėje yra laikinas, bet, išėjus didžiam menininkui, jo kūryba nušviečia pasiliekančiųjų sielos gelmes.“