Pagalbos ranką ištiesė pramonininkai
Plungės miesto pasididžiavime – M. Oginskio dvaro parke – atkūrimo darbai subruzdo gegužės pradžioje, vos tik muziejų pasiekė konkurso tvarka skirtas finansavimas iš Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos. Nieko nelaukiant imtasi darbų. Pirmiausia pasodinta didžiagalvių bijūnų ežia – tokia, apie kokią yra pasakoję senieji plungiškiai. Apie šias parką puošusias gėles užsimenama ir kraštotyrininkės Eleonoros Ravickienės užrašuose.
Iš tų pačių lėšų aplink 600–700 metų Perkūno ąžuolą buvo aptverta tvorelė, atnaujinti rūmų parterio gėlynai, atsodinta ir bosketo prie Veidrodinio tvenkinio liepų alėja.
Darbų buvo suplanuota daugybė, tik lėšos – pernelyg mažos, kad užtektų viskam įgyvendinti. Pagalbos – finansinės ir kitokios – muziejus kreipėsi į įvairias organizacijas. Bet išskyrus pažadą pagalvoti daugiau nieko nepešė. Tada, kaip ketvirtadienį pasakojo A. Bakanauskas, nutarta belstis į Plungės pramonininkų sąjungos duris.
„Nesinorėjo paleisti ilgus metus puoselėtos svajonės atkurti Oginskių laikais vešėjusį vaismedžių sodą, taip sugrąžinant kunigaikščių dvasią į parką. Pramonininkai neišsisukinėjo – pasitarę vieningai sutarė palaikyti šią idėją, ne tik skiriant pinigų, bet ir savo darbu prisidedant prie sodo atkūrimo. Esame be galo jiems dėkingi. Plungės pramonininkai įrodė, kad jie – vieningi ir jiems rūpi ne tik jų verslai ir bendruomenė, bet ir visa Plungė bei jos žmonės“, – džiaugėsi A. Bakanauskas.
Derliumi dalinsis
Už bijūnų lysvės, skiriančios bruką nuo vaismedžių sodo, neseniai pasodinti 137 medeliai: 103 senųjų veislių obelys, 24 vyšnios ir 10 slyvų. Visi jie parsivežti iš Petkevičių medelyno Kretingos rajone. Muziejaus direktorius pasakojo, jog dėl vaismedžių buvo konsultuotasi su Kaune esančiu Botanikos sodu, sodininkais. Tiek vieni, tiek kiti patvirtino, kad tų vaismedžių rūšių, kokios buvo Oginskių laikais, jau nebėra. Patarta rinktis kitas – ne tokias senas, bet lietuviškas.
„Tikimės, kad po 10–15 metų sodas džiugins gausiu derliumi, kuriuo dalinsimės su kitais. Žadame dovanoti obuolius, kepti iš jų pyragus, spausti sultis ir vaišinti savo lankytojus, – kalbėjo muziejaus vadovas. – Pasigaminsime medinių dėžių, ant kurių, įsivaizduoju, bus parašyta „Kunigaikščio Mykolo Oginskio sodas“. Jos, prikrautos obuolių, galės būti dovana“.
Pasidžiaugė gražėjančiu parku
Ne ką mažiau entuziastingai apie atsodintą vaismedžių sodą kalbėjo ir Plungės pramonininkų sąjungos prezidentas Antanas Borumas. „Smagu, kad teko prisidėti prie šio nuostabaus projekto, kuris nėra didžiulis finansine prasme ar apimtimi, bet didelis sukuriama verte Plungei. Sodu džiaugsimės ne tik mes, bet ir mūsų vaikai bei anūkai. Gera matyti, kaip mūsų parkas, o su juo ir visas miestas keičiasi bei gražėja“, – kalbėjo jis ir palinkėjo visiems kuo dažniau užsukti į parką.
Jam antrino ir Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, dėkojęs visiems, prisidėjusiems prie muziejaus svajonės atkurti parką. „Dėkoju A. Bakanauskui ir visai jo komandai, kad išvystė sodo mintį. Ačiū ir A. Borumui, kuris neatsisakė padėti. Ko gero, atsisakyti ir neįmanoma, kai pas tave ateina žmogus su gražia idėja ir prašo ne duoti, o prisidėti prie jos įgyvendinimo. Plungiškiai pramonininkai įrodė nesantys šykštūs. O rezultatas kalba pats už save. Tai – dar vienas materialus ir estetinis Plungės parko atstatymas“, – sakė meras, vildamasis, kad sodą aplenks piktadariai.
Išdalintos simbolinės dovanos
Pašventinti sodą pakviestas Plungės šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas dekanas Vytautas Gedvainis. Po šios ceremonijos A. Bakanauskas visiems pagalbininkams įteikė simbolines padėkos dovanas, priminsiančias, kad sodas – gležnas sutvėrimas, kad jį reikia lankyti ir prižiūrėti. Viena iš padėkų įteikta landšafto architektei Ramunei Alseikaitei, kuri su muziejumi dirba jau porą metų, gražindama parką.
Muziejaus direktorius užsiminė apie ketinimą pasodinti šermukšnių alėją, šalia kurios norima įkurdinti 5 suoliukus. Kirba mintis ir apie bityną. O kalbėdamas apie nuveiktus darbus jis pakvietė visus atsigręžti į šone stovintį senuką traktorių T-25. „Tai – pagrindinis mūsų talkininkas, tarnaujantis mums beveik 30 metų. Jis jau norėjo gulti į ekspoziciją, bet mes jį vis pakamšome, pataisome ir toliau naudojame. Duok, Dieve, Oginskio dvaro parkui geresnę techniką, tada mes padarytume žymiai daugiau“, – tarsi užuominą mestelėjo direktorius.
