Išprašė Vatikano pasiuntinį
Kaune, Vlado Putvinskio gatvėje vyrauja linijinis namų užstatymo būdas. Tačiau gatvės šlaite įsikūrusi išskirtinė vila – atitraukta nuo „raudonosios linijos“, ji daug kuo priminė klasikines, dar Renesanso laikais statytas Italijos vilas. Šiandien čia veikia Kauno menininkų namai, tačiau pastato paskirtis turėjo būti visai kita – čia turėjo įsikurti Vatikano ambasada, oficialiai vadinama Apaštališkojo Sosto nunciatūra.
Tiesa, įdomu ir tai, kad V. Putvinskio gatvėje buvo daug tarpukario diplomatijos pėdsakų – čia veikė JAV, Vengrijos, Švedijos, Argentinos, Čekoslovakijos, Prancūzijos atstovybės, tačiau net turtingiausios valstybės nenorėjo investuoti į naujo pastato statybas, tad, veiklai vykdyti nuomodavosi patalpas ar pastatus.
Tuo tarpu, Vatikano nunciatūra tapo išimtimi – tai buvo vienintelis specialiai diplomatinei pasiuntinybei statytas pastatas.
„Jis pastatytas 1930 m. – tada, kai Lietuva turėjo šiokį tokį konfliktą su Vatikanu. Nesutarimai, visų pirma, buvo susiję su tuo, kad Vatikanas Vilniaus arkivyskupiją laikė Lenkijos bažnytinės provincijos dalimi. Antra, evangelikų liuteronų tikėjimo Lietuvos užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius buvo jau spėjęs ne tik tapti našliu, bet ir išsiskirti su antrąja žmona. Kadangi Lietuvoje tuo metu dar nebuvo civilinės metrikacijos, vestuvės buvo įmanomos tik bažnyčioje. Tad, ministrui įsimylėjus vieną garsiausių to meto Kauno dramos teatro aktorių Vincę Jonuškaitę, ją vesti teko Rygoje. Toks Lietuvos diplomatijai vadovavusio asmens elgesys siutino Vatikaną“, – sudėtingus šalių santykius atskleidžia Simonas Jazavita.
Jis priduria, kad buvo ir kitų, politinių priežasčių, tad, bandant gerinti santykius, 1930 m. Lietuvos valdžia ir pastatė šį naująjį pastatą, kurį paskyrė nuncijui. Nenuostabu, kad ir pastato projektavimui buvo pasitelktas vienas geriausių tarpukario architektų – Vytautas Landsbgergis-Žemkalnis.
Pastatui jis skyrė išties nemažai dėmesio – nunciatūroje architektas numatė ne tik darbo, bet ir poilsio režimą – valgomasis bei oranžerija pirmame aukšte buvo atskirti stumdoma pertvara, kurią atitruktus atsiverdavo erdvė iškilmėms. Pastate taip pat numatyta kanceliarija, antrame aukšte – darbo kambarys, miegamieji, koplyčia.
„Vis dėlto, konfliktas 1931 m. tik intensyvėjo, o Vatikano nuncijus Riccardo Bartoloni iš Lietuvos buvo išprašytas, prisidengiant, esą, jis ,,kišosi į šalies vidaus reikalus“. Netrukus santykiai normalizavosi ir Vatikanas atsiuntė žemesnio rango atstovą. Vis dėlto, šiame pastate Vatikano atstovybė veikti taip ir nepradėjo. 1932 m. pastatą valdžia perdavė vienai pirmųjų moterų gydytojų Lietuvoje – profesorei Vandai Tumenienei , kuri buvo bene garsiausia to meto vaikų ligų gydytoja. Čia buvo įkurta pagrindinė ir svarbiausia vaikų ligoninė. Pastatas tam puikiai tiko, nes buvo kuriamas laikantis didžiausio patogumo dėsnių – kambariai buvo erdvūs, aplink buvo graži aplinka, sodas, terasa. V. Tumenienė čia netgi įkūrė laboratoriją“, – pasakoja pašnekovas.
Vėliau čia veikė tuberkuliozės dispanseris, vaikų darželis. Galiausiai – iki šiol veikiantis Kauno menininkų namai, kurie miesto gyventojus bei svečius kviečia į kultūros ir meno renginius.
Bažnyčia tapusi Radijo gamykla
Tuometėje sostinėje tarpukariu išdygo ir viena įspūdingiausių bažnyčių – Kauno Jėzaus Kristaus Prisikėlimo bazilika. Ji turėjo tapti svarbiausiu tarpukarinės Lietuvos objektu ir buvo statoma kaip padėkos Dievui už atgautą Lietuvos laisvę simbolis. Šiandien ši bažnyčia – žinoma daugeliui ir tapo bene paties Kauno simboliu.
„Jos statybos labai užsitęsė. Pirmieji statybos organizaciniai darbai pradėti dar 1922 m., o 1928 m. architektai pateikė savo versijas konkursui. Įdomu, kad nors komisija latvių kilmės architektui Karoliui Reisonui skyrė trečiąją vietą, Kauno miesto savivaldybė būtent jį pasirinko galutiniams darbams atlikti. Paskirtas didžiulis sklypas tuomet buvo prestižinėje miesto vietoje, mat norėta, kad bažnyčia būtų gerai matoma iš įvairiausių miesto kampų. Įdomu, kad pirmajame Reisono makete bažnyčia turėjo atrodyti visiškai kitaip – ypač smailėjanti į viršų, primenanti net futuristinį filmą. Pats Reisonas iš Latvijos atsinešė tam tikrą stilių, būdingą evangelikų kirchėms. Bažnyčioje turėjo būti įrengtas ir liftas“, – sako S. Jazavita.
Statybai vadovauti ir pinigus rinkti ėmė kunigas Feliksas Kapočius – 1934 m. birželio 29 dieną buvo įleistas kertinis akmuo, atsivežtas iš Jeruzalės, Alyvų kalno.
„Tada prasidėjo plati kampanija po visą Lietuvą – bažnyčios statybas galėjo remti visi, pirkę specialius pašto ženklus. Greitai surinkta įspūdinga 150 tūkst. litų suma, visoje Lietuvoje buvo gausu aukotojų. Darbai intensyvėjo ir iki 1940 m. pavasario bažnyčia buvo beveik baigta. Deja, ji taip ir nebuvo atidaryta tikintiesiems – tai padaryti sutrukdė sovietinė okupacija. Bažnyčios atidaryti neleido ir vokiečiai. Galiausiai, 1952 m. sovietai paskelbė, kad ši bažnyčia paverčiama Radijo gamykla. Įdomu, kad šį nutarimą pasirašė pats SSRS diktatorius Josifas Stalinas. Akivaizdu, kad tai buvo politinis sprendimas – Stalinas tikrai netvirtindavo visų panašių atvejų Sovietų Sąjungoje, kai buvo uždaroma kokia nors bažnyčia. Reikalas buvo ypač ideologinis, nes Prisikėlimo bažnyčia jau buvo tapusi visos tarpukario Lietuvos ir jos pasiekimų simboliu“, – atskleidžia istorikas.
Prisikėlimo bažnyčia galutinai atidaryta ir pašventinta tik 2004 m., per Šv. Kalėdas, o 2015 m. jai sutiktas bazilikos statusas.
Žemaitijos Vatikanas
Telšiuose įsikūrę Vyskupų rūmai tiek tarpukariu, tiek šiandien tituluojami „Žemaičių Vatikanu“. Jie pradėti statyti 1929 metais, Telšių vyskupo, Vasario 16-osios akto signataro Justino Staugaičio iniciatyva.
„Tai susiję su 1926 m., kai Lietuvos bažnytinė provincija buvo perdalinta ir atsirado Telšių vyskupija. Tai buvo gerokai sumažinta buvusios Žemaičių vyskupijos dalis. Vis dėlto, Telšiai išlaikė pozicijas, kaip viena pagrindinių katalikybės vietų Lietuvoje. Naujieji vyskupų rūmai buvo toks rimtas iššūkis, kad patikėtas jis laikinosios sostinės architektams – tarpukario įžymybei, Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus projektų autoriui Vladimirui Dubeneckiui, jam talkino Povilas Taračkovas. Prisidėjo ir Klaipėdos specialistai. Dviejų aukštų, dviejų korpusų rūmų pastatui skirtas ketvirtis milijono litų. Pastato architektūrinis sprendimas įkvėptas gretimų pastatų, neobarokinis“, – apie pastatą pasakoja Simonas Jazavita.
Pirmajame vyskupų rūmų aukšte vyko įvairios veiklos – čia įsikūrė archyvas, kurija, kitos vyskupijos įstaigos, dirbo bufetas ir valgomasis. Antrame, po dvišlaičiu stogu, gyveno vyskupas, buvo įrengti svečių kambariai, salė renginiams ir koplyčia.
„Nuo pastato pastatymo iki savo mirties – 1943 m. – šiame pastate gyveno ir Telšių vyskupas Staugaitis. Įdomu, kad čia vyskupas parašė savo knygą „Tiesiu keliu“, kuri buvo atsakas Vinco Mykolaičio-Putino gerai žinomam veikalui ,,Altorių šešėlyje“. Skirtingai nei pastarojo kūrinio, Staugaičio knygos pagrindinis veikėjas nugali visas dvejones ir tampa pasišventusiu kunigu“, – įdomybėmis dalijasi pašnekovas.
Jis atskleidžia, kad pačios pastato statybos kainavo 250 tūkst. litų – tai buvo prabangus statinys, įrengtas pačioje gražiausioje Telšių vietoje.
„Jis prisidėjo prie miesto vystymosi. Pavyzdžiui, 1932 m. čia nutiestas geležinkelis, miestas sparčiai vystėsi. Deja, Vyskupų rūmų likimas po sovietinės okupacijos buvo tragiškas. Staugaitį pakeitęs vyskupas Vincentas Borisevičius aktyviai rėmė partizaninį pasipriešinimą, viešai kritikavo antireliginę okupacinės SSRS valdžios poziciją – už tai 1946 m. buvo suimtas, kankinamas ir sušaudytas Tuskulėnuose. Telšių vyskupų rūmai – nacionalizuoti. Po šešių dešimtmečių jo palaikai surasti ir perlaidoti Telšių bažnyčios kriptoje“, – priduria S. Jazavita.
2018 m. pastatas iš pagrindų sutvarkytas, o šiandien jame veikia Telšių vyskupijos kurija.
