Gamina kasdien, bet tik saujelei

Pačiame miesto centre įsikūręs restoranas „Skalvija“ iki karantino garsėjo ne tik skaniais patiekalais. Klientai buvo pamėgę ir čia rengiamus gyvos muzikos vakarus, mat Plungėje tokių vietų, kur mėgaudamasis skaniu maistu galėtum klausytis žinomų atlikėjų muzikos, maža. Tačiau paskelbus karantiną muzika nutilo, o pasiimti užsisakyto maisto užsuka tik vienas kitas.

Restorano savininkas Vaidas Alminauskas sako, kad „Skalvija“ ir karantino metu dirba kasdien, išskyrus šeštadienius. Gamina ne tik išsinešti, bet ir pristato maistą į namus. Tačiau tai norimų rezultatų nedavė. Mat anksčiau restorano apyvarta per dieną būdavo 400–700 eurų, o dabar sukrapšto vos 20–70 eurų...

„Teko atleisti keletą darbuotojų, kitiems – prastovos arba jie namie prižiūri vaikus. Dirbti likom dviese, – nelinksmai kalbėjo V. Alminauskas. – Gerai, kad ne žiemos vidurys. Tad ir šilumą taupom, išjungiam visus šiuo metu nereikalingus prietaisus.“

Dideles patalpas miesto centre išsinuomojusiam restoranui išsilaikyti išties sunku. Daugiausiai užsidirbdavo iš muzikinių vakarų, mat į juos žmonės susirinkdavo gausiau ir putaudavo daugiau. Restoranas pilnas būdavo ir dienos pietų metu. Dabar viso to neliko.

Kad žmonių į „Skalviją“ užsuka vis mažiau, V. Alminauskas sakė pradėjęs jausti dar dvi savaites prieš karantiną. Iš visų informacijos priemonių sklindant naujienoms apie koronavirusą, klientai įsibaimino ir ėmė vengti viešojo maitinimo įstaigų.

O valdžios verslininkams metamas gelbėjimo ratas restorano savininko netenkina. Pasak jo, kas iš tų atidėtų mokesčių mokėjimo, kas iš tos lengvatinės paskolos bei kitos tariamos pagalbos, jei viską anksčiau ar vėliau vis tiek reikės susimokėti patiems. Juk verslą, jo patalpas išlaikyti kainuoja ir šiandien, kai dirbama nuostolingai.

„Realios pagalbos iš Vyriausybės nesulaukiam. Kai tik ištiko krachas, valstybinės įstaigos darbo turi, o verslas liko nuskriaustas“, – sako V. Alminauskas.

Stebuklų nesitiki ir po karantino

„Nei klaust, nei kalbėt... – išgirdusi, dėl ko skambiname, pokalbį pradėjo kavinės „Ranča“ Varkaliuose savininkė. – Dirbam žemiau nulio. Va, šiandien iki pietų surinkome 7,9 euro, o po pietų išvis nėra ko tikėtis. Kavinėje pati būnu tik pora valandų – per pietus. Jei šiame pastate negyvenčiau, turbūt visai nedirbtume.“

Pasak jos, maitinimo paslaugų verslas – apskritai tarsi loterija. Niekada nežinai, kokį bilietą ištrauksi – bus užsakymų ar ne.

Iki karantino į „Rančą“ žmonės ne tik dienos pietų atvykdavo. Staliukus užsisakydavo ir įvairioms šeimos šventėms pažymėti – gimtadieniams, vestuvėms, krikštynoms, kitomis progomis. Tad verslui išsilaikyti pavykdavo. O dabar moteris bijo ir spėlioti, kas laukia. Kavinėje ji dirba viena. Kitoms darbuotojoms – prastovos. „Kad nėra ką čia joms veikt dabar...“ – paaiškina.

Prašviesėjimo verslininkė tikisi po karantino, tačiau įsitikinusi, kad stebuklų nebus. Neišsyk po jo žmonės grįš į kavines pietauti, švęsti svarbiausių gyvenimo švenčių. Gali būti, kad dar ilgai bus įsibaiminę viruso ir krūvon rinksis atsargiai.

„Rančos“ savininkė sako, kad kol kas valdžios pagalba – tik tuščios kalbos. Jomis verslo neišsaugosi.

Atsigauti prireiks metų ar dvejų

Nuo kovo 16-osios pasisėdėti vidun nebepriima ir Plungėje, Senamiesčio aikštėje, esanti kavinukė „Mr. Nom cafe bar“. Tačiau paskambinus telefonu užsisakyti čia gaminamų desertų vis dar galima.

Nors kas iš to... Kavinės savininkas Martynas Vyšniauskas žodžių į vatą nevynioja: „Yra labai prastai“. Pasak jo, tortų, keksiukų, kitų desertų užsakymų šiuo laiku sumažėjo net 80-čia procentų.

Kavinukė daugiausiai užsidirbdavo ne pilstydama kavą, o būtent iš įvairioms šventėms užsakomų tortų, kitų desertų. Tai sudarydavo net 70 procentų pajamų. Dabar dauguma švenčių – atšauktos arba nukeltos, karantino pabaiga – neaiški, o vasara, kai kavinės darbuotojai plušdavo kasdien, kad spėtų aptarnauti visus norinčiuosius, jau ne už kalnų.

„Būtent vasara ir yra mūsų arkliukas. Jeigu ją prarasim, kas labai tikėtina, bus prastai. Skaičiuojame, kad atsigauti pavyks tik po metų ar dvejų. Nes žmonės dar ilgai bus įsibaiminę viruso.“

M. Vyšniauskas neslepia patiriantis vien nuostolius, nors ir darbuojasi vienas – kas turi biuletenį, kam – prastovos. Ir mano, kad lipti iš duobės teks patiems, mat valstybės pagalba – maža.

„Siūlo imti paskolą, o kompensuos tik palūkanas. Kas iš to? Grąžinti ją reikės mums patiems. Juk ir dabar, beveik negaunant pinigų, kainuoja kavinę išlaikyt. Dabar skolindamiesi tik įklimptume į dar didesnę duobę.“

Duris užrakino, bet ieškos sprendimų

Skirtingai nei kitos kavinės, kavos baras „ExLibris“ karantino metu savo duris užrakino. Kitos išeities šios kavinės valdytojai, sako, neturėję. Į šia jaukią vietą mūsų miesto širdyje daugiausia užsukdavo būriais. Dažniausiai – klasės draugai, kitas jaunimas. Rinkdavosi pasimėgauti kava, ypatinga atmosfera, pavartyti knygų ir pabendrauti. O dabar buriuotis draudžiama. Tad ir dirbti nebeišeina, juk nei kepsnių, nei picų išsinešti gamina.

Kavinė dabar neturi jokių pajamų. Bandė ieškoti būdų ir prekiauti internetu, bet juk kavos pupelės nėra ta pirmo būtinumo prekė. Tad sumanymas nepasiteisino.

Tačiau kavinukės savininkai karantino metu nesėdi rankų sudėję ir rezga planus, ką ateity reikėtų keisti, kad verslas atsigautų kaip įmanoma greičiau. Tikisi ir pagalbos iš valstybės.

„Sunku prognozuoti, kaip viskas atrodys po karantino. Gal žmonės kavos dar ilgai neateis, o gal kaip tik bus pasiilgę. Tačiau daug klientų ir nenorim. Juk ir pasibaigus karantinui virusas dar nebus išnykęs“, – sako jie.

Negalvoja ir apie lauko kavinę, nors jau puse lūpų kalbama, kad joms pirmoms bus atrištos rankos. „ExLibrio“ komanda mano, jog ir prie lauke esančių staliukų taip pat tarsi kviestų buriuotis, o to nenori.

Tačiau nosies nenuklabina: „Ieškosim kitų sprendimų.“