Moteris, kuri savo vyrą išsineštų ant pečių

Ingrida juokavo, jog kažkur skaičiusi, kad, priešui užėmus tvirtovę, moterims buvo leista pasiimti po brangiausią toje tvirtovėje buvusį daiktą. Ir visos jos ant pečių išsinešė savo vyrus. Ingrida ir šiandien būtų tarp tokių moterų.

Aukso žiedus su Aurelijumi ji sumainė prieš 27-erius metus. Šiuo metu jis tolokai nuo Telšių — dirba Kijeve tarptautinės naftos produktų bendrovės AMIC vykdančiuoju direktoriumi, o į namus dažniausiai grįžta savaitgaliais. Iš dvejeto sūnų — namuose tik keturiolikametis jaunėlis Dominykas, o vyresnėlis Rokas, baigęs tarptautinės politikos studijas Jungtinėje Karalystėje ir, beveik dešimtį metų gyvenęs užsienyje, savo planus įgyvendina Lietuvoje.

Apie Vaitiekų sūnus mokytojai ne kartą yra prasitarę: tai vaikai, kurie gaudo mintį ore. Jų mama irgi buvo „moksliukė“ — tuometę Trečiąją vidurinę (dabar — „Germanto“ progimnazija) baigė sidabro medaliu. Tėvams smagu, kad jų atžalos suvokia prasmingo laiko leidimo vertę. Abu: vyresnėlis — pirmiau, o jaunėlis — ir dabar susijęs su Žemaitės dramos teatro jaunimo studija „Savi“, kuriai vadovauja Laimutė Pocevičienė. „Pamenu tą įspūdingą akimirką, kai vyresnėlis scenoje vaidino paskutinį kartą, o penkiametis jaunėlis — pirmąkart“,— atviravo Ingrida. Didelis amžiaus skirtumas jiems nebuvo ir nėra kliūtis broliškai bendrauti.

Laiko neįveikiamos vertybės

„Turiu tris tikras drauges, su kuriomis draugauju nuo 14 metų, nors gerų bičiulių ir pažįstamų ratas didžiulis“,— vieną iš didžiausių vertybių — pastovumą — akcentavo pašnekovė. O labiausiai nemėgsta savireklamos: „Neduok, Dieve, kad būtų prožektoriai į tave nukreipti“,— vaizdžiai samprotavo Ingrida, niekuomet neieškanti perdėto įvertinimo.

Žinoma, didelės įtakos jai turi inteligentiškos šaknys, kurias vienturtė dukra paveldėjo iš tėvų — Elenos ir Juozo Butkevičių, kurie savo veikla kuo puikiausiai žinomi miesto inteligentų bendruomenėje.

Ją žavi asmenybės, iš kurių galima pasisemti patirties ir išminties bei paskatina gyvenime ieškoti daugiau ir turiningiau. Keliaudama į įvairiausius kultūrinius renginius ar išvykose lankydama istorines vietas, ji mėgsta „atlikti namų darbus“, kad jau iš anksto susivoktų, kas vienur ar kitur jos laukia. Tokia „išankstinė dėlionė“ taupo ne tik laiką, bet ir jį kryptingai įprasmina pagal pomėgį.
„Turbūt mažiausiai esu etnokultūros žmogus, o labiausiai žavi Viduramžių istorija“,— prisipažįsta direktorės pavaduotoja muziejinei veiklai. Nuo vaikystės ją lydi senelės iš Platelių krašto gilioji išmintis — nepamokslauti, nenurodinėti, gyventi savo, o ne kito gyvenimą. Ji anūkei Ingridai ir didžiausią savo relikviją — senutėlį, gal pusantro šimto metų, kryžių padovanojo, kuris dabar saugo Ingridos šeimos namų rimtį.

„Pagaliau: galėsiu liesti rankomis muziejaus eksponatus!“

„Toks buvo mano emocinis proveržis, panašiai prieš dešimtmetį pradėjus dirbti „Alkos“ muziejuje. Tuomet kolegės tik nusišypsojo, sakydamos: galėsi, bet su baltomis pirštinėmis“,— į prisiminimus nuklydo Ingrida.

Jai labiausiai įsiminė pirmasis rimtas darbas — kuruoti ir sklandžiai parengti klaipėdiškio dailininko Vaclovo Rimkaus tapybos parodą. O vėliau Ingrida atsidūrė pačiame Žemaitijos kaimo ekspozicijos renovavimo įkarštyje. Buvo sakoma, kad ten laikinai dirbs, bet pasitvirtino visiems žinoma tiesa: nieko nėra pastoviau už laikinumą. „Auliniai batai tapo įprastu apavu, bendradarbių nestebino ir purvais aptaškyta mano striukė“,— prisiminė trejus įtempto darbo metus Žemaitijos kaimo ekspozicijoje pašnekovė. Viską reikėjo sustyguoti į savo vietas, ieškant ryšių, ypač plėtojant marketingą. O kur dar atsinaujinusi edukacinė veikla, įvairiausi renginiai, laukiami miestelėnų ir svečių. Išlaikyta ir sveikintina unikali Žemaitijos tradicija — gegužės mėnesį Žemaitijos kaimo ekspozicijoje giedoti gegužines giesmes.

Muziejaus laukia nauji iššūkiai

Pasak I.Vaitiekienės, šiuo metu muziejus įgyvendina du ES investicinius projektus, pagal kuriuos bus atliekamas kapitalinis remontas ir atnaujintos ekspozicijos Žemaičių muziejaus „Alka“ pagrindiniame pastate, Telšiuose, taip pat Žemaičių vyskupystės muziejuje, Varniuose. Direktorės pavaduotoja muziejinei veiklai vadovauja darbo grupei, kuri atsakinga už rekonstruoto „Alkos“ muziejaus ekspozicijų koncepcijos sukūrimą.

Praėjusių metų pabaigoje „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Eva Stonkevičienė išsamiai rašė: „Šie projektai — fantastiška galimybė ir dar didesnė atsakomybė visam kolektyvui, tačiau nuostabi proga pritaikyti turimus kultūrinius resursus ir erdves šiuolaikiniam lankytojui.

Bus išplėstos ekspozicijų erdvės, atvertos uždarytos patalpos lankytojams, kad pasiektume viso muziejaus ekspozicijų naratyvo vientisumą, sukurdami emocinį istorijos ratą. Tikiu, kad po poros metų pakviesime lankytojus į Žemaitijos regioną reprezentuojantį vieną moderniausių muziejų Lietuvoje, kuriame bus galima ne tik pačiam dalyvauti istoriniuose pasakojimuose, bet ir pasiklausyti autentiškų varpų gaudimo, išgerti puodelį kavos muziejaus terasoje ar bibliotekoje, rasti erdvę paskaityti knygą, suvalgyti desertą kavinukėje ar nusipirkti suvenyrų parduotuvėlėje.

Tikiu, kad po rekonstrukcijų visuomenė naujai atras Žemaičių muziejų „Alka“ ir Žemaičių vyskupystės muziejų. Kursime inovatyvią, atvirą kultūros įstaigą, saugančią vertybines tradicijas.
Tad užsukite aplankyti mūsų dabar, kol dar yra galimybė, kad turėtumėte su kuo palyginti ateityje. Tai paskutinė proga iki pradedant darbus. Muziejus visada laukia!“.