Plungėje pasiruošti Vėlinėms nespėta: į kapines teko tiesiog klampoti

Ket­vir­ta­die­nio va­ka­rą, prieš pat Mi­ru­sių­jų at­mi­ni­mo die­ną, į „Že­mai­čio“ re­dak­ci­ją pa­skam­bi­nu­si mo­te­ris kvie­tė žur­na­lis­tus at­vyk­ti pa­žiū­rė­ti, ko­kio­mis ba­lo­mis žmo­nės klam­po­ja į va­di­na­mą­sias vi­du­ri­nią­sias mies­to ka­pi­nes. „Gi­mi­nai­čiai, at­va­žia­vę lan­ky­ti ka­pų, ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti. Sa­kė, to­kio ba­la­ga­no prie ka­pi­nių dar nė­ra ma­tę. Jei taip tvar­ko­si ta mū­sų Plun­ge­lė...“ – sa­ki­nio ne­bai­gė skam­bi­nu­sio­ji, bet iš jos to­no bu­vo ga­li­ma su­pras­ti, ko­kiais žo­džiais bū­tų ga­li­ma pa­baig­ti šią fra­zę.

Ka­dan­gi jau te­mo, nie­ko ne­lau­kę sė­do­me į au­to­mo­bi­lį ir nu­va­žia­vo­me į mo­ters nu­ro­dy­tą vie­tą, prie ant­rų­jų Tel­šių g. ka­pi­nių var­tų, ku­riuos ga­li­ma pa­siek­ti pa­su­kus už IKI par­duo­tu­vės ga­ra­žų link.

Kaip ir bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis, lapk­ri­čio 1-osios iš­va­ka­rė­se au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė prie ka­pi­nių bu­vo sau­sa­kim­ša. Ma­ši­nų bu­vo pil­na ir vi­suo­se ke­liu­kuo­se tarp ga­ra­žų. O iš­li­pu­sie­ji ir pa­su­kę ka­pi­nių link de­monst­ra­vo ko­ne ak­ro­ba­ti­nius ge­bė­ji­mus, ban­dy­da­mi iš­la­vi­ruo­ti tarp aikš­te­lę se­mian­čių ba­lų.

Keis­čiau­sia, kad ar­čiau ka­pi­nių tvo­ros ma­ty­ti ke­lios krū­vos grun­to. Jei jis čia at­vež­tas šiai aikš­te­lei ly­gin­ti, ko­dėl ne­pa­da­ry­ta to iki Vė­li­nių, kai į ka­pi­nes ima plūs­ti mi­nios žmo­nių?

Už­da­vė­me šį klau­si­mą Plun­gės mies­to se­niū­no pa­va­duo­to­jui, lai­ki­nai ei­nan­čiam se­niū­no pa­rei­gas, Gin­ta­rui Do­mar­kui ir iš­gir­do­me, kad prie ant­rų­jų ka­pi­nių var­tų su­pil­tas grun­tas skir­tas vi­sai ne aikš­te­lei ly­gin­ti, bet šlai­tui su­tvir­tin­ti. Esą ne taip se­niai šio­je vie­to­je bu­vo įreng­ti nau­jie­ji pu­siau po­že­mi­niai at­lie­kų kon­tei­ne­riai, tik jiems pa­rink­ta ne­vy­ku­si vie­ta – ant šlai­to. Smar­kiau pa­li­jus, iš­ki­lo grės­mė, kad nau­jie­ji kon­tei­ne­riai nu­gar­mės že­myn, to­dėl ran­go­vas įsi­pa­rei­go­jo šlai­tą su­tvir­tin­ti. Tam ir grun­to at­si­ve­žė, tik iki Vė­li­nių ne­spė­jo sa­vo su­ma­ny­mo įgy­ven­din­ti.

„Ka­dan­gi jie su­si­vė­li­no su sa­vo dar­bais, ne­spė­jo­me ir mes aikš­te­lės su­ly­gin­ti. Pla­na­vo­me nu­leis­ti van­de­nį iš ba­lų ir ta­da ly­gin­ti duo­bes. Bet ran­go­vas neat­li­ko sa­vo dar­bų, to­dėl ne­ga­lė­jo­me im­tis sa­vų­jų. Ne­ge­rai išė­jo, bet ką da­bar pa­da­ry­si“, – kal­bė­jo G. Do­mar­kas.