27-erių plun­giš­kė, šiuo me­tu gy­ve­nan­ti pa­čia­me Lon­do­ne, pa­sa­ko­jo, kad Jork­šy­ro uni­ver­si­te­te bai­gu­si moks­lus, įgi­jo kri­mi­no­lo­gės spe­cia­ly­bę, ta­čiau pa­gal ją ne­dir­ba. Mer­gi­na iš­kart po moks­lų įsi­dar­bi­no vie­no­je pri­va­čio­je Lon­do­no įstai­go­je, kur už­ima mar­ke­tin­go ir ko­mu­ni­ka­ci­jų spe­cia­lis­tės pa­rei­gas. Dar­bas, pa­sak Ro­mos, jai la­bai pa­tin­ka, nes su­tin­ka daug įvai­rių kul­tū­rų žmo­nių. Net ko­le­gos dar­be yra įvai­rių tau­ty­bių, bet tai, pa­sak pa­šne­ko­vės, ne tik ne­ski­ria, bet dar la­biau vie­ni­ja. „Mes esa­me skir­tin­gi, ta­čiau pui­kiai su­ta­ria­me. Ne tik kar­tu dir­ba­me, bet ir lei­džia­me lais­va­lai­kį. Bū­nant kar­tu gims­ta daug ge­rų idė­jų, ku­rias trokš­ta­me įgy­ven­din­ti. Tad ne­se­niai nu­spren­dė­me kar­tu nu­veik­ti ką nors ge­ro“, – pa­sa­ko­jo mer­gi­na.

Pa­klaus­ta, kaip gi­mė idė­ja per­va­žiuo­ti Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę, Ro­ma at­sa­kė, kad ją ir drau­gus pa­ska­ti­no ko­le­ga, ser­gan­tis Par­kin­so­no li­ga. „Ži­no­ma, jis ne tie­sio­gi­ne pras­me ska­ti­no mus tai pa­da­ry­ti, bet vi­si ma­tė­me, kaip jam dar­be sun­ku. Jam ne­leng­va ap­si­reng­ti, ką nors pa­si­im­ti… Tad kar­tu su ko­le­go­mis nu­spren­dė­me jam nors šiek tiek pa­dė­ti – pa­ban­dy­ti su­rink­ti lė­šų, kad mokslininkai iš­ras­tų vais­tų šiai kol kas ne­pa­gy­do­mai li­gai gy­dy­ti. Taip pat troš­ko­me, kad vi­sas pa­sau­lis apie tai su­ži­no­tų. Ser­gan­tie­ji Par­kin­so­no li­ga tu­ri pri­tap­ti mū­sų vi­suo­me­nė­je, ir mes, svei­kie­ji, pri­va­lo­me jiems pa­dė­ti. Iš pri­gim­ties esa­me ly­gūs, vi­si tu­ri­me tei­sę gy­ven­ti ir dirb­ti po ta pa­čia sau­le. Nie­kas ne­tu­ri tei­sės at­stum­ti, iš­skir­ti ki­taip at­ro­dan­čius“, – apie kil­nią idė­ją pa­sa­ko­jo R. Za­bi­ty­tė.

Kaip pa­sa­ko­jo jau­no­ji plun­giš­kė, sumanymui pri­ta­rė ir kom­pa­ni­jos, ku­rio­je ji dir­ba, va­do­vai. Jie sky­rė lė­šų įgy­ven­din­ti šiai kil­niai mi­si­jai. Bu­vo nu­pirk­ti nau­ji dvi­ra­čiai, pa­sam­dy­ti ma­sa­žuo­to­jai, tre­ne­riai. Su­pirk­ta ir žy­giui rei­ka­lin­ga ap­ran­ga, taip pat – mais­tas bei ki­ti daik­tai.

„Mū­sų ke­lio­nė pra­si­dė­jo nuo pie­ti­nės Lon­do­no da­lies ir tę­sė­si iki Ško­ti­jos. Va­žia­vo­me net ke­tu­rio­li­ka die­nų, kiek­vie­ną die­ną nu­va­žiuo­da­mi maž­daug po šim­tą ki­lo­met­rų. Iš vi­so bu­vo­me še­ši mi­si­jos da­ly­viai – ke­tu­ri iš mū­sų kam­pa­ni­jos ir du iš Švei­ca­ri­jos. Dau­ge­lis ko­man­dos na­rių ant dvi­ra­čių sė­do po 15-os me­tų per­trau­kos, tarp jų bu­vau ir aš. Tai man bu­vo di­džiu­lis iš­šū­kis. Va­žia­vo­me dvi sa­vai­tes: su­sto­ja­me, pa­val­go­me, pa­mie­ga­me ir vėl ant dvi­ra­čių… Pri­si­pa­žin­siu, ke­lio­nė var­gi­no. Sun­kiau­sios bu­vo penk­ta ir šeš­ta die­nos. Bu­vo ir trau­mų, kai vie­nas ko­le­ga griu­vo. Bu­vo­me ir pa­si­kly­dę. Ke­lio­nės me­tu su­ti­ko­me žmo­gų, ku­ris taip pat ser­ga Par­kin­so­no li­ga. Jis džiau­gė­si kil­nia mi­si­ja ir kaip ga­lė­da­mas vė­liau rė­mė. Ta­da bu­vo la­bai ma­lo­nu“, – ke­lio­nės įspū­džiais da­li­jo­si Ro­ma ir pri­dū­rė, kad džiau­gia­si ke­lio­nės me­tu nu­ga­lė­ju­si sa­vo bai­mes.

Jau­no­ji mi­si­jos da­ly­vė, pa­sa­ko­jo, kad žy­gy­je da­ly­va­vo dar du lie­tu­viai, ku­rių vie­nas, be­je, taip pat ki­lęs iš Plun­gės. „Plun­giš­kis ko­le­ga au­to­bu­siu­ku ly­dė­jo mus vi­są ke­lio­nę. Vai­ki­nas dau­giau fil­ma­vo bei kū­rė įvai­rius fil­mu­kus, ku­riuos vė­liau pa­ro­dys pa­sau­liui. Ki­ta lie­tu­vė, da­ly­va­vu­si žy­gy­je, ki­lu­si iš Pa­ne­vė­žio“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si mi­si­jos da­ly­vė.

Pa­sak mer­gi­nos, nors ke­lio­nė bu­vo sun­ki ir var­gi­nan­ti, grįž­tant pa­si­da­rė liūd­na, kad vis­kas taip grei­tai pa­si­bai­gė. Svar­biau­sia, kad kil­ni mi­si­ja įgy­ven­din­ta – su­rink­ta apie 6400 eu­rų, su­tik­tiems žmo­nėms pa­pa­sa­ko­ta, kad Par­kin­so­no li­ga eg­zis­tuo­ja, ir tarp mū­sų gy­ve­na ne­ma­žai ja ser­gan­čių žmo­nių. „Su­rink­ta su­ma tik­rai nė­ra di­de­lė, ta­čiau džiau­gia­mės nors ma­ža da­le­le pri­si­dė­ję prie ge­rų dar­bų. Ma­no 1500 ki­lo­met­rų ke­lio­nės dvi­ra­čiu tiks­las – lab­da­ra“, – sa­kė Ro­ma bei pri­dū­rė, kad pa­dė­ti ki­tam – la­bai ma­lo­nus jaus­mas.

2010-ai­sias bai­gu­si Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­ją ir iš­kart po moks­lų iš­vy­ku­si į Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę R. Za­bi­ty­tė sa­kė, kad au­go tri­jų vai­kų šei­mo­je – tu­ri bro­lį Eval­dą, ku­ris šiuo me­tu gy­ve­na ir dir­ba vai­ruo­to­ju Dub­li­ne, ir se­sę Gai­vi­lę, gy­ve­nan­čią Vil­niu­je, ne­se­niai įgi­ju­sią avia­ci­jos in­ži­nie­rės spe­cia­ly­bę.

Pa­šne­ko­vės ma­ma iki šiol dir­ba „Vi­čiū­nuo­se“, o tė­tis už­si­i­ma sta­ty­bų dar­bais, yra vamz­dy­nų mon­tuo­to­jas.

Į gim­tą­ją Plun­gę ne­ke­ti­nan­ti grįž­ti mer­gi­na sa­ko Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je bai­gu­si la­bai įdo­mius moks­lus – kri­mi­no­lo­gi­ją, ta­čiau pa­gal spe­cia­ly­bę ne­dir­bo. Nors, pa­sak Ro­mos, no­rė­tų prie to grįž­ti ir pa­dė­ti bė­dos iš­tik­tiems žmo­nėms.

At­vi­ra ir nuo­šir­di mer­gi­na džiau­gė­si nors trum­pai ga­lė­ju­si ap­lan­ky­ti gim­tą­jį kraš­tą bei ar­ti­muo­sius. Ji lin­kė­jo plun­giš­kiams bū­ti to­le­ran­tiš­kes­niems ki­taip at­ro­dan­tiems ar ki­taip mąs­tan­tiems. „No­rė­čiau, kad vi­si bū­tu­me at­vi­res­ni, pa­pras­tes­ni, nuo­šir­des­ni bei em­pa­tiš­kes­ni. Tu­rė­tu­me la­biau rū­pin­tis bei pa­dė­ti vie­ni ki­tiems. Be to, mes, svei­kie­ji, pri­va­lo­me pri­im­ti žmo­nes to­kius, ko­kie jie yra, su vi­sais trū­ku­mais ir ydo­mis, li­go­mis ir ne­ga­lio­mis. Juk nė vie­nas ne­ži­no­me, ka­da ga­li­me su­sirg­ti ir pa­si­keis­ti. Vi­si tu­ri­me tei­sę gy­ven­ti šio­je že­mė­je“, – lin­kė­jo Ro­ma ir pri­dū­rė, kad Lon­do­ne yra daug veik­los, jai įdo­mu ben­drau­ti su ki­tų kul­tū­rų žmo­nė­mis, vi­si drau­gai, dar­bas bei vi­sas jos gy­ve­ni­mas jau yra ten, tad grįž­ti į Lie­tu­vą neketina.