Plungės rajone – analogų neturinčios meno kūrinių kapinės

Penk­ta­die­nio va­ka­rą Nar­vai­šių kai­me, Plun­gės ra­jo­ne, ži­no­mi Lie­tu­vos vaiz­duo­ja­mo­jo me­no kū­rė­jai rin­ko­si į tri­jų die­nų ple­ne­rą, ku­rio tiks­las – pa­gar­biai pa­lai­do­ti sa­vo kū­ri­nius.

At­si­ve­žę anks­tes­niais me­tais su­kur­tų dar­bų, jie juos ins­ta­lia­vo gam­to­je Nar­vai­šiuo­se vei­kian­čio­se Me­no kū­ri­nių ka­pi­nė­se. Šios ka­pi­nės įsteig­tos Kle­o­po drau­gi­jos ini­cia­ty­va, o jų su­ma­ny­to­jas ir pri­žiū­rė­to­jas yra me­ni­nin­kas, Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos dok­to­ran­tas Juo­zas Lai­vys. Pro­jek­tą įgy­ven­di­na Plun­gė­je re­gist­ruo­ta Vie­šo­ji įstai­ga „Van­dens bokš­tas“, va­do­vau­ja­ma To­mo Da­ni­le­vi­čiaus, o re­mia Lie­tu­vos kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja per Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­bą.

Su­si­rin­kę me­ni­nin­kai, prieš pa­ly­dė­da­mi kū­ri­nius į am­ži­no po­il­sio vie­tą, pas­ku­ti­nį kar­tą juos eks­po­na­vo ga­le­ri­jo­je „Pie­va“, o su­reng­tos eks­po­zi­ci­jos me­tu bu­vo ap­ta­ria­mi vi­si įma­no­mi bei įgy­ven­di­na­mi pa­lai­do­ji­mo ri­tu­a­lai. Me­ni­nin­kai da­li­jo­si pa­tir­ti­mi ir po­žiū­riais į per­so­na­li­nę kū­ry­bą.

Šie­met kū­ri­nius lai­do­jo bei at­si­svei­ki­ni­mo apei­go­se da­ly­va­vo Do­na­tas Jan­kaus­kas (Duo­nis), at­ga­be­nęs iš Vil­niaus net tri­jų met­rų skulp­tū­ri­nę kom­po­zi­ci­ją „Obe­lė­lė“. Min­dau­gas Lu­ko­šai­tis ro­dė ir ga­liau­siai už­ka­sė į kon­kre­čius pie­ši­nių cik­lus ne­pa­kliu­vu­sių es­ki­zu rin­ki­nį, o Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos gra­fi­kos ka­ted­ros dės­ty­to­jas Dai­nius Liš­ke­vi­čius ap­si­spren­dė at­si­svei­kin­ti su dar 1997 me­tais su­si­bū­ru­sios me­ni­nin­kų gru­pės DDD kū­ry­bi­ne veik­la. Ra­šy­to­ja ir me­ni­nin­kė Ais­tė Ki­sa­raus­kai­tė ieš­ko­jo vie­tos bū­si­mo kū­ri­nio pa­lai­do­ji­mui, o Gin­tau­tas Lu­ko­šai­tis pa­gar­biai su­de­gi­no ne­baig­to iš­drož­ti rū­pin­to­jė­lio iš juo­dalks­nio fi­gū­rą, ku­rios pe­le­nus vė­liau iš­bars­tė bū­si­mo van­dens tel­ki­nio dug­ne.

Pa­sak ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jo Juo­zo Lai­vio, me­no kū­ri­nių ka­pi­nės (MKK) – vi­sų pir­ma pa­slau­ga me­ni­nin­kams, by­lo­jan­ti apie kū­ri­nių per­tek­lių bei jo pa­nau­do­ji­mo ga­li­my­bes. To­kio po­bū­džio ini­cia­ty­va bent kol kas ne­tu­ri ana­lo­gų vi­sa­me pa­sau­ly­je, o sa­vo for­ma bei sta­tu­su ne­ga­li bū­ti ta­pa­ti­na­ma su mu­zie­ju­mi, pri­va­čia ko­lek­ci­ja ar il­ga­lai­ke pa­ro­da po at­vi­ru dan­gu­mi. Me­no kū­ri­nių ka­pi­nė­se vi­zu­a­lu­mo ne­daug, čia svar­biau­sia – ne kū­ri­nio ir žiū­ro­vo, bet me­ni­nin­ko ir jo kū­ri­nio san­ty­kis, ku­ris re­mia­si ele­men­ta­riu ti­kė­ji­mu kū­ri­nių pri­si­kė­li­mu.

Kal­bė­da­mas apie at­ei­ties pla­nus ka­pi­nių sar­gas ak­cen­ta­vo, kad šiuo me­tu vei­kian­čio­se Me­no kū­ri­nių ka­pi­nė­se iš­duo­ta pen­kio­li­ka pa­lai­do­ji­mo liu­di­ji­mų. At­ei­ty­je veik­lą pla­nuo­ja­ma tęs­ti pa­gal tei­kia­mos pa­slau­gos po­rei­kius. Šie­met nu­ma­ty­tas dar vie­nas pa­lai­do­ji­mas rug­sė­jo pra­džio­je, o ki­tų me­tų pa­va­sa­rį ti­ki­ma­si kū­ri­nių veik­lą pri­sta­ty­ti tarp­tau­ti­niu mas­tu Pran­cū­zi­jos sos­ti­nė­je.