Apie Rietavo parko uosių likimą „Žemaitis“ kalbėjosi su parką prižiūrinčio Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktoriumi Vytu Rutkausku. Jis minėjo, kad būta ir daugiau besidominčiųjų, kodėl pjaunami parke daug dešimtmečių žaliavę uosiai. Feisbuke tarp rietaviškių neseniai buvo kilusi nemaža diskusija šia tema. Ir tada diskusijos dalyviams, ir dabar „Žemaičiui“ V. Rutkauskas aiškino, jog sveikų uosių niekas nepjautų. Bet juos jau du dešimtmečius siaubia šaknų grybelinio puvinio epidemija.
„Šią ligą pirmą kartą mūsų parke pastebėjome prieš 15–18 metų. Nuo tada jau sunyko visa uosių alėja, sodinta dar Oginskių laikais, taip pat įspūdingi šimtamečiai proginiai uosiai, augę rytinėje Lelijų tvenkinio pakrantėje, Jaujupio kilpoje, Drevinio ąžuolo ir Meilės kalnelio kvartaluose. Ypač gaila Meilės kalnelio vakarinę keterą puošusio plačiašakio galiūno. Keletą metų akylai stebėjome jo būseną, pavasariais fotografuodavome lajos pokyčius, išvalėme jo papėdėje kerojusius sąžalynus. Tikėjomės, kad kalno keteros puvinys nepasieks. Pasiekė“, – pasakojo V. Rutkauskas.
Pasak jo, ši neganda Rietavo parke – ne pirmoji. 1978–1985 metais jį nualino guobų maras. Tada žuvo storiausi Lietuvoje Rietavo parke žaliavę šimtamečiai skirpstai. Jų kamienų storį kasmet matuodavo į Rietavą atvykęs parkotyros ekspertas vilnietis Kęstutis Labanauskas. Kartu jis džiaugdavosi ir įspūdingu dvikamieniu uosiu – tuo pačiu, kurį šį pavasarį buvo nuspręsta nupjauti.
„Medis tikrai buvo nudžiūvęs, žievė ištisais kamieno ruožais nubyrėjusi. Buvo akivaizdu, kad nei ateinantį pavasarį, nei dar kitais metais jis jau nebesužaliuos. O pavojus, kad griūdamas į pietinę pusę ant lankytojų mėgiamo tako jis galėjo sukelti neatitaisomą nelaimę, buvo didelis“, – kalbėjo direktorius.
Speciali komisija apžiūrėjo ir dar kelis minėtosios ligos akivaizdžiai pažeistus medžius, tačiau buvo nuspręsta jiems dar leisti kurį laiką gyvuoti. Tiesa, šie medžiai – šalia pastato, kur įsikūręs Atvirasis jaunimo centras, tad V. Rutkauskas sakė sprendimą juos dar palikti sutikęs su neramia širdimi: „Tie medžiai bet kada gali virsti. Šiemet anksti pavasarį keli tokie nei iš šio, nei iš to nuvirto. Nei kokia audra siautė, nei vėjas didelis pūtė, o ryte radom gulinčius.“
Paklaustas, iš ko atpažįsta šaknų puvinio pažeistus uosius, muziejaus direktorius minėjo, kad tą nesunku pamatyti įsižiūrėjus į medžio lają. Ši esą pradeda palaipsniui retėti, ant šakų ima augti metūgliai, bet šie netrunka nudžiūti, o jų vietoj vėl auga nauji. Tai esą pirmas ženklas, kad medžiui nebeužtenka maistinių medžiagų.
Bet tikroji puvinio padaryta žala išaiškėja tik medžiui nuvirtus ar jį nupjovus. Esą dažniausiai šios ligos pažeisti uosiai lūžta per pošaknį, žemėje palikdami sutrešusias šaknis. Blogiausia, kad būdų, kaip kovoti su šia liga, nėra.
Vienintelė išeitis – praradimus kompensuoti naujais medeliais. Tiesa, uosių būtent dėl šios ligos niekas nebesodina. V. Rutkauskas minėjo, kad net ir norėdamas jų sodinukų neberastum. „Sodinam nuolat, tik jau kitus medžius. Liepos labai pasiteisino, ąžuolai. Kai kur sodinam eglaites ir klevus“, – vardino direktorius.
V. Rutkausko teiravomės ir to, kur iš parko iškeliauja geroji nuvirtusių ar nupjautų medžių mediena. Jis atsakė, kad įstaiga ją parduoda gyventojams, o surinktos lėšos naudojamos parko tvarkymo darbams. „Šiemet už tuos pinigus galėjom nusisamdyti sunkiosios technikos tiems darbams, kurių patys nepajėgiame atlikti“, – minėjo direktorius ir pridūrė kviečiantis visus, kuriems kyla klausimų dėl parko tvarkymo, užsukti į Oginskių kultūros istorijos muziejų. Esą visiems bus išsamiai paaiškinta ar net parodyta, kodėl ir kas daroma.
