Meniškos sielos vyras per tuos metus Plungėje sutiko daug kūrybingų žmonių, bendraminčių, su kuriais bendradarbiauja įgyvendindamas savo idėjas. Be pagalbininkų menininkas neapsiėjo ir rengdamas pirmąją savo kūrybos parodą, kurios ekspozicijoje, įkurdintoje Plungės kultūros centre, – grafikos ir fotografijos darbai. Būtent po parodos atidarymo mums ir pavyko pakalbinti šį įvairiapusį kūrėją.
– Ko gero, plungiškiai, ypač vyresnieji, tavęs dar nepažįsta, tad jiems tikrai būtų įdomu sužinoti, iš kur tu, kokiai profesijai atstovauji.
– Esu iš Pasvalio rajono, Žadeikonių kaimo, kuris nusidriekęs šalia nedidelės Kamaties upės. Mano tėvai – ūkininkai, tačiau manęs žemės ūkis ar technika niekada netraukė. Aš visada žavėjausi menais, domėjausi humanitariniais mokslais. Tad nieko nenustebinau įstojęs į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame pasirinkau istorijos, filosofijos ir etnologijos studijas.
Pirminė intencija buvo istorija, bet trečiame kurse, kai atėjo metas rinktis specialybę, visgi pasirinkau etnologiją. Mane visada domino dvasinė žmonių kultūra, o labiausiai – šiuolaikinės miesto kultūros, subkultūros ir tautinės mažumos. Bet šiandien gal rinkčiausi kitokią specialybę, labiau praktiškesnę. Juk knygų galima ir namuose prisiskaityti.
– Minėjai, jog esi meilės emigrantas, į Plungės kraštą atvykęs su mylimąja Margarita, kuri kilusi iš Stalgėnų. Koks buvo pirmas įspūdis atvykus į šį miestą?
– Taip, Plungėje atsidūriau sekdamas paskui mylimąją. Gyvenimas viską taip sudėliojo, jog šiuo metu su Margarita ir mūsų mažyliu gyvename Stalgėnų kaime, o dirbu Plungės kultūros centre. Tiesą pasakius, visada stebėdavausi, kai kraštiečiai, pabaigę mokslus, grįždavo į Pasvalį. Mąstydavau, ką ten galima veikti. Nors gimiau kaime, o tiksliau – vienkiemyje, nuo mažens traukdavo miestas. Netgi per vasaros atostogas, kai miesto vaikai traukdavo į kaimus, aš verždavausi į Kauną pas močiutę.
Na, o pirmasis įspūdis – iš tiesų geras. Plungėje sutikau nemažai įdomių ir geraširdžių žmonių. Nuoširdžiai pamilau šį miestą ir jo gyventojus. Viena draugė iš Vilniaus, pamačiusi Plungės herbą, sakė, jog mes gyvename Dievo užantyje, su kuo negali nesutikti. Daug metų gyvenau gana klajokliškai ir tikrai daug teko matyti, sutikti, bet šis kraštas išties turi kažką mistiško, kas mane traukia. Ir žmonės čia – tikrai kitokie, nei mano gimtojoje Aukštaitijoje.
– Studijuodamas gyvenai sostinėje, kur suprantamos tiek šiuolaikinio, tiek tradicinio meno kryptys, įvairios jo išraiškos. Plungė šiuo atžvilgiu – daug santūresnė. Ar nesibaiminai, jog šis miestas tau bus per ankštas reikštis?
– Na, teko nemažai paklajoti. Kelis metus blaškiausi tarp Vilniaus ir Kauno. Puikiai pažįstu šiuos miestus ir jų specifiką. Teko ir Klaipėdoje pagyventi. Šiek tiek Madride.
Kiekvienas miestas turi savo atmosferą. Aišku, ją lemia patys gyventojai. Vilnius mane žavėjo savo daugiatautiškumu ir kultūros įvairove. Kaunas – gal toks labiau avangardinis, jame vyksta daug įdomių dalykų.
Nepasakyčiau, kad Plungė – santūresnė. Taip, čia vyrauja daugiau masinė POP kultūra, bet tai – labai natūralus reiškinys. Sutikau nemažai įdomių, atvirų bei veiklių žmonių, ir manau, kad drauge mes galime įnešti daugiau naujovių. Tikrai nemaniau ir nemanau, kad Plungė – per maža erdvė reikštis.
Net žiūrint geografiškai, Plungė įsikūrusi fantastiškoje vietoje, todėl ir dirbant reikia orientuotis plačiau – į visą regioną. Aš manau, kad tik laiko klausimas, kada Plungė taps Žemaitijos kultūros sostine.
– Minėjai, kad čia sutikai nemažai bendraminčių. Ką jau spėjote drauge nuveikti?
– Plungiškiai – tikrai įdomūs žmonės. Nekalbant apie darbą Plungės kultūros centre, kur vadovauju kreatyvinei grupei „Miražas“, su kavine „Kultūra“ jau spėjome surengti porą „Kultūringų vakarėlių“. Per juos ir pats grojau, ir buvau pasikvietęs pagroti porelę iš Vilniaus bei ištempęs vietinį melomaną Paulių Gadeikį pagroti. Jam tai buvo debiutas. Ir labai pavykęs.
Šilti santykiai sieja ir su kavos baro „Ex-Libris“ šeimyna. Kartu surengėme „Audiotantrą“, kurios konceptas – didžėjai nebūtinai turi groti klubuose ar baruose ir tik naktimis. Turėjau labai intymų pagrojimą, kada žmonės mėgavosi muzika, pasinėrę į ją džiaugėsi. Tiesa, noriu pastebėti, kad šiame renginyje tikėjausi išvysti daugiau jaunimo, tačiau jo būta itin mažai. Pagrindinė publika buvo suaugę, vyresnio amžiaus žmonės, kurie priėmė ir klausėsi eksperimentinės elektronikos. Tai išties nustebino.
Yra idėjų ir su užmiesčio klubo „Mental Room“ vyrukais. Žodžiu, mano galva – kupina minčių ir planų. Smagu, kad žmonės koloboruojasi, nes realiai tik susijungdami, susivienydami galime sukurti ir padaryti daugiau. Čia konkurentų nėra ir negali būti. Tik per vienybę gali pasiekti tikslų. Apsiraizgius savanaudiškais tikslais, sėkmė aplenks.
– Papasakok daugiau apie kreatyvinę grupę „Miražas“. Kaip gimė idėja ją įkurti?
– „Miražas“ – viena iš mano nerealizuotų idėjų, kurią adaptavau ir pritaikiau jaunimui. Šiuo metu grupė vienija dešimt narių. Ir tiek tikrai užtenka. Pagrindinis tikslas – lavinti ir skatinti jų kūrybingumą kuriant filmus, muziką, vizualųjį tarpdisciplininį meną ir panašiai. Šiai dienai mūsų galimybės – dar labai ribotos, nes trūksta priemonių efektyviam darbui. Turime vieną kamerą, mano kompiuterį, dar vieną atsineštą mergaitės. Džiaugiuosi, kad grupės veikla sudomino išties labai talentingus vaikus ir jaunimą.
– Neseniai plungiškiams prisistatei ir kaip grafikas bei fotografas, pakviesdamas juos į savo darbų parodą. Kokią vietą tavo gyvenime užima grafika bei fotografija?
– Svarbią. Fotografija – tai būsenų ir nuotaikų atspindys. Beveik kas dieną kažką įamžinu. O grafika mano gyvenime atsirado neseniai – maždaug prieš metus, nors piešimas mane žavėjo dar vaikystėje. Intensyviai tuo užsiimdavau, kol neatsirado kompiuteris ir nesugadino manęs.
Grafika – gana subtilus procesas. Nėra taip, kad kada užsimanai, prisėdi ir pieši. Pavyzdžiui, aš galiu visą savaitę piešti vieną darbą po penkiolika minučių per dieną arba du darbus per vieną dieną, o gali būti, kad mėnesį ar du nieko nedarau. Įkvėpimas arba ateina, arba ne. Bandymas kažką nupiešti vien dėl to, kad reikia, dažniausiai – tik spalvų eikvojimas, popieriaus plėšymas ir deginimas.
– O kas tau yra menas? Iš ko tu, kaip kūrėjas, semiesi įkvėpimo?
– Apie meną išties labai sunku kalbėti ir vertinti. Asmeniškai man mene svarbiausias yra grožio, estetikos ir atmosferos santykis bei jo rezonansas sielai.
Įkvėpimas ateina netikėtai. Įkvėpti gali meilė, vaikai, muzika ar tiesiog atsitiktinio žmogaus ištartas vienas žodis. O šiaip įkvėpimo ištakos atėjo Olego Aleksejevo (grupės „Biplan“ gitaristo) dėka. Jis savo fotoeksperimentais ir laisvu požiūriu įkvėpė mane drąsiau fotografuoti ir dalintis tuo. Labai stipriai prisidėjo video menininkas Stasys Žak, kuris mane žavi nenusakomu estetikos ir grožio pajutimu, kaip ir grupės „Fusedmarc“ muzikantai Viktorija Ivanovskaja ir Denis Zujev.
– Akivaizdu, kad esi labai kūrybingas, veiklus ir įvairiapusis žmogus. Tokiai asmenybei reikalingas ir palaikymas, supratimas. Kas tave palaiko? Kas yra tas variklis, skatinantis judėti į priekį, tobulėti?
– Labiausiai palaiko mylimoji Margarita ir tėvai. Jeigu ne Margarita, tikrai šiandien nebūčiau tuo, kas esu, ir nežinia, kur apskritai dabar būčiau. Ji labiausiai skatino labiau pasitikėti savimi ir daryti tai, ką darau.
Nors ji – teisininkė ir jos specialybė labai žemiška, kartu yra labai meniškos sielos, todėl mane supranta, palaiko, skatina. Žaviuosi, kad jos meniškoje sieloje atsispindi sveikas racionalumas. Būtent to man trūksta.
Mano tėvai – daug racionalesni, dėl to iš pradžių kiek skeptiškai žiūrėjo į mano „meną“. Jų žvilgsnis į gyvenimą – kitoks, jie vadovaujasi sveiku protu, visada viską apgalvoja. Bet Margaritai pavyko juos įtikinti, kad jų sūnus Valentinas yra menininkas, kad jis tiesiog nesutvertas darbui statybose ar ūkininkavimui.
– Ačiū už pokalbį!
