Valda – profesionali fotografė, ieškojo patalpų studijai. Ir nors kur kas lengviau kurtis moderniuose, naujai pastatytuose biuruose, norėjo, kad darbo vieta būtų autentiška, išskirtinė, tad drąsiai dairėsi senesnės statybos pastatų.
Parduodamą namą pora aptiko skelbimuose.
„Nors pastatas buvo labai prastos būklės, įėjus į vidų pajutome jo dvasią. Jauku, o kiek daug žavesio duoda plytos ir sijos. Aišku, voratinkliai nuo lubų iki žemės irgi „sužavėjo“. Man labai patiko apšvietimas. Susižvalgėm su vyru ir sakom – imam!”, – prisimena pašnekovė.
Antrame pastato aukšte dabar karaliauja Valda – čia jos fotostudija, o pirmajame šeima įkūrė vietą jaukioms, nedidelėms šeimos šventėms.
Kruopiai sako, kad šis didžiulis projektas jų šeimai – nuotykis. Mat beveik viską, kiek tik galėjo, darė ir kūrė patys.
„Fotostudijai ši vieta ideali, visi tie istoriniai statybos sprendimai, plytų sienos, aukštos lubos, sijos, senos grindys buvo super. Žinoma, idealizmo ir optimizmo buvo daugiausiai. Teko pasiraitoti rankoves, daugybę darbų atlikome patys, bet turėjome keletą nuostabių meistriukų ir padėjėjų. Buvo sunku, bet padaroma.
Per porą metų įrengėme unikalią fotostudiją ir švenčių erdvę. Žinoma, surizikavome, nes buvo ir kitų, saugesnių variantų, bet mes turbūt iš tų vienąkart gyvenančių ir ne piniguose laimę matančių. Nors pastatas ir komercinės paskirties, bet kartais susimąstome, gal reikėjo čia namus įsirengti", – savo mintimis dalinasi namą atnaujinusi šeima.
Pastatas priklausė garsiai tarpukurio žydų Volpių šeimai. Čia buvo įsikūrę popierinių maišelių dirbtuvės, vėliau sandėlis. Vygantas – istorijos mokytojas Šiaulių Sandoros progimnazijoje, tad pastato istorija jam ypač įdomi.
„Ar nieko įdomaus neradome? Žinoma! Pats statinys ir jo vieta! Sovietmečiu čia buvo amatų mokyklos patalpos, tai daugiausiai visokie to laikmečio niekučiai… Tiesa, radom tokį didelį Markso ir Lenino portretą“, – pasakoja naujakūrys.
Valda – žemaitė iš Viekšnių, Vygantas – aukštaitis nuo Biržų, o likimas lėmė, kad kartu laimę sukūrė Šiauliuose. Šeima džiaugiasi, kad jų darbą įvertina ir šiauliečiai – iš dažno praeivio išgirsta komplimentų, kaip gražiai atkūrė pastatą.
„Reikėjo didelio optimizmo ir tikėjimo, kad pavyks. Pirkdami šį pastatą mąstėme, kad tai bus mūsų užuovėja. O kai kažkuo stipriai tiki, ima ir pasiseka“, – sako pašnekovai.
