XIX a. dvaruose rengiamos puotos garsėjo tuo, kad būtent čia susitikdavo, susipažindavo ir net įsimylėdavo poros. Vakaro pramogos, tokios kaip, šokiai, muzikavimas, įtraukiančios diskusijos apie to meto svarbiausius įvykius, neretai lošimas kortomis ir flirtas anuomet tikrai nebuvo vieta, skirta vaikų akims ir ausims. Didikų vaikai nuo pat mažų dienų buvo auklėjami griežtai. Vos gimęs kūdikis jau būdavo atiduodamas žindyvei, šiek tiek ūgtelėjęs – auklei, o jau vyresni buvo prižiūrimi guvernantės ar guvernierio. Vyresni vaikai, jaunuoliai, jau vykdavo į priėmimus dvaruose drauge su tėvais, nes turėjo prisistatyti aukštuomenei – pademonstruoti savo nugludintas manieras, išvaizdą, laikyseną, bendravimo, etiketo ir šokių išmanymą. Būtent tokiuose dvaro renginiuose vyresnioji karta ir dairydavosi antrosios pusės savo atžalai.
Žinotina, kad jaunai panelei nebuvo galima bučiuoti rankos, ji tam turėdavo būti pakankamai suaugusi, subrendusi. Bučiuoti buvo galima ponios ranką, pageidautina, apmautą pirštinaite. Bučinys turėdavo būti lengvas, grakštus, vos liečiantis ranką. Puotos, garsėjusios valgių ir gėrimų gausa, jose vykusios pramogos, besisprendę meilės likimai, kartais užsitęsdavo net kelias dienas, tad vaikams dalyvauti tokiose susiėjimuose tiesiog nepriderėjo, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Šiandien Pakruojo dvaras sugrąžina į XIX a. pab. sambūrių dienas, atkurdamas jų romantiką, perteikdamas vykusias meilės istorijas, kviesdamas išbandyti pramogas ir senąsias dvaro tradicijas tik suaugusiems. Čia besirenkantys istorinės romantikos mėgėjai pasiners į to meto malonumus: puotos puošnumą, muzikos skambesį, meilės maisto ragavimą žvakių šviesoje pačiuose dvaro rūmuose. Tai ir dar daugiau nukels į tikrą vienos nakties romaną dviems XIX a. dvare.
Pakruojo dvaras – didžiausia Lietuvoje išlikusi dvaro sodyba su 26 pastatų ansambliu, kurioje realiu laiku yra atkuriamas XIX a. pab. – XX a. pr. dvaro gyvenimas.
