Tačiau skurdi gamta skriaudė šiauliečius. Prie miesto nebuvo nei miškų, nei upių. Ištisus du kilometrus stūksojo nuobodžia vadinta lyguma, kurioje nesimatė jokio krūmokšnio. Tik mažas, drumzlinu įvardintas ežerėlis tyvuliavo miesto pašonėje.
Per centrą vingiavo „mikroskopinio“ dydžio Rudės upelis, kuriame pavasarį braidžiodavo vištos. Pačiame mieste buvo keletas klevų, kaštonų ir liepų – medžiai sudarydavo parką. O buvusios cerkvės šventoriaus augmenija atliko poilsio skvero vaidmenį. Šaltiniuose teigiama, kad šiauliečiai turėjo kovoti su varnomis, nes poilsio vietose paukščiai keldavo didžiulį triukšmą.
Šiauliuose pagrindinė centro arterija buvo Vilniaus gatvė. Turėjo tokią pačią reikšmę, kaip ir Laisvės alėja Kauno mieste. Žmonių būreliai pasivaikščiojimą pradėdavo ties „Milštein“ kavine. Pati populiariausia miesto cukrainė buvo įsikūrusi Vilniaus ir Dariaus/Girėno gatvių sankryžoje. Nuolatiniai užeigos lankytojai buvo miesto teatre dirbantys aktoriai. Iki pat žydų Nurokų įkurto banko „plaukdavo minios, kaip bangos jūroje.“ Gatvės buvo švarios, platūs cementiniai šaligatviai nebūtų padarę gėdos ir Kaunui.
Vilniaus ir Tilžės gatvės buvo pačios ilgiausios mieste ir tęsdavosi kelis kilometrus. Tačiau gražiausia buvo vadinama Bažnyčios gatvelė. Čia koncentravosi visos svarbiausios įstaigos. Stovėjo du kino teatrai, viešbutis, du klubai, policijos buveinė. Apskrities viršininko administracija, vietos kariuomenės štabas, keletas užeigos namų ir valgyklos. Šventadienio vakarais knibždėdavo vietiniai.
Šiaulių miesto centre, turgavietės pakraščiuose lygiomis eilėmis išsirikiavusios sėdėdavo moterų virtinės. Kėdelės, krepšeliai, ryšulėliai ir maišeliai boluodavo prie kiekvienos kojų. Pardavinėdavo visų rūšių gydomąsias žoleles ir daržoves. Džiovinti čiobreliai, našlaitėlės, šaltmėtės, avietės, gervuogės susilaukdavo didžiausio populiarumo. Šalia stovėjo išrikiuoti ūkininkų vežimai. Ant vežimo lentų kvepėjo rūkyta mėsa, sūriai ir kiti skanėstai. Pakilus vėjui dulkės storu sluoksniu uždengdavo maisto produktus. Tačiau pirkėjų stoka nesiskųsdavo niekas.
Paštininkų valgykloje tvyrojo pavyzdinė švara. Pietūs kainuodavo du litus. Šiaulių pašto tarnautojai pasižymėjo dideliu organizuotumu ir veiklumu. Turėjo didelę tris tūkstančius tomų sudarančią knygų biblioteką ir savo pasilinksminimo salę. Sporto draugijai vadovavo pašto viršininkas Rašteika. Paskutiniais nepriklausomos valstybės metais, Aušros alėjoje iškilo didingi centriniai pašto rūmai.
Populiarus versliukas tarpukario Šiauliuose buvo baldų gamyba. Į kurią pusę žvelgdavai – visur baldų dirbtuvės. Ypatingai Tilžės gatvėje. Kas antrą namą puošdavo reklamos afišos: minkštieji ir kietieji baldai. Juodais dažais per visą namo sieną šiauliečiai reklamavo savo biznį. Kai kur buvo galima išvysti carinės okupacijos „reliktus“: „Manufakturnaja torgovlia“, „Meločnaja lavočka“. Dvaro gatvėje kabėjo įdomi reklama: „Užvažiuojamas namas Kurliandijoje.“ Senieji šiauliečiai teigė, kad nei Kurliandijos, nei užvažiuojamo namo niekas jau neprisimena.
Kai kuriose gatvėse stovėdavo stulpai, o ant jų pakabintose skardinėse iškabose buvo rašoma: „Žiaurus elgesys su gyvuliais žemina žmogaus vardą“. Tai buvo Šiauliuose įsikūrusios gyvulių globos draugijos darbo rezultatai.
Šiaulių miesto kultūros pažiba buvo „Aušros“ muziejus. Eksponatų gausa ir verte nenusileido Kauno kultūros buveinėms. Muziejaus siela ir variklis Peliksas Bugailiškis visas savo atostogas praleisdavo ekspedicijose ieškodamas vertybių. Muziejaus darbuotojai dirbdavo be jokio atlygio, o kariuomenė leisdavo naudotis savo sunkvežimiais. Kariuomenės lakūnai skraidindavo muziejininkus lėktuvais ir fotografuodavo Šiaulių apylinkes iš oro. Sekmadieniais lankytojams ekskursijas vesdavo „aiškintojais“ vadinti gidai. Po pertvarkos muziejaus patalpose atsirado „turistams pailsėti skirtos kėdės“. Tai buvo kažkas naujo ir neįprasto to meto Lietuvos kultūros padangėje.
Kasmet „Piliečių klube“ vykdavo spaudos baliai. Dalyvaudavo tik rinktinė Šiaulių miesto grietinėlė. Atvykdavo žurnalistai ir rašytojai iš Kauno. Šiaulių valstybės teatro artistai demonstruodavo spektaklį. Dekoracijas ruošdavo žinomas Šiaulių dailininkas Palaima. Koncertuodavo „Putpelės“ draugijos choras. Choras mieste buvo labai populiarus, vilkėdavo tautinius kostiumus, gastroliuodavo kaimyninėse šalyse, ypač Latvijoje.
Rėkyvos ežeras buvo šiauliečių Meka. Vasaros šventadieniais traukdavo ištisi būriai. Keliaudavo sušilę, suplukę, nešini ryšuliais. Miestiečiai prašydavo valdybos leisti naudotis senais vagonėliais, siauruoju geležinkeliuku, tikėdami, kad taip bus lengviau patekti prie ežero pakrančių. Vienintelis apylinkėse švaraus vandens baseinas buvo nuolat apgultas žmonių.
Populiarumu Rėkyvos ežerui nenusileido artimiausios Bubių ir Pagelavos vasarvietės. Ne visi tilpdavo į autobusus. Išvažiuodami apsistumdydavo alkūnėmis, o važiuodami nuolat bardavosi. Kelionės kančios pasibaigdavo, kada pasiekdavo kvepiančius pušynus, skaidriuosius ežerus ir bufetus. Po kiekvienu medžiu buvo pastatyti „šeimyniškais“ vadinti stalai. Kurhauzo restorane skambėdavo muzika, romansus traukdavo iš Kauno atvykę muzikantai. O jiems pritardavo patenkintos šiauliečių publikos juokas ir šaukštų bei šakučių barškėjimas į stalą.
