Šiauliai – tai miestas, turėjęs daug fabrikų, pramonės įmonių. Gyveno paprasti, miesto dulkėmis kvėpuodavę, visur skubantys ir niekur nespėjantys inteligentai, darbininkai, moksleiviai.
Bėgančiame miesto tempe žmonės ramybę atrasdavo tik valstybiniame teatro skyriuje. Per metus buvo pastatomos aštuonios premjeros, aktoriai suvaidindavo 142 spektaklius, gastroliuodavo 27 skirtingose Lietuvos vietose. Rugsėjo mėnesį prie teatro kasos nusidriekdavo eilės – prasidėdavo naujas vaidybinis šiauliečių sezonas. Ilgametis vedėjas ir režisierius J. Stanulis be jokio vargo pasikviesdavo garsesnius aktorius iš Kauno.
Aukštą kultūrinę šiauliečių moralę palaikydavo vietinė kraštotyros draugija. Jos iniciatyva užsimezgė pirmieji „Aušros“ muziejaus darbo vaisiai. Buvo važinėjama į provincijos kaimus ir nedidelis muziejukas jau prieškaryje išaugo į gana rimtą kultūros įstaigą. Visi ąžuolo laurų vainikai ant pjedestalo užkėlė žurnalo „Kultūra“ redaktorių P. Bugailiškį. Pats populiariausias informacijos ir naujienų šaltinis šiauliečiams buvo tautininkų leistas savaitraštis „Šiaurės Lietuva“.
Meno galerijos vertus darbus tapydavo ponas Gerardas, Bagdonavičius ir T. Petraitis. Buvo populiarūs ex-libris siužetai. Dekoracijas ir kostiumus teatrui kurdavo vietiniai dizaineriai. Muzikinį foną miestui suteikdavo Br. Jonušo kompozicijos. Išgarsėjo valsais ir maršais. Veikė gausybė organizacijų, inteligentai burdavosi į vaidintojų kuopeles, buvo ne viena skaitykla ir biblioteka.
Šiauliuose taksi paslaugų pasirinkimas buvo vienas didžiausių Lietuvoje. Tik vėžindavo ne su automobiliais, o su arklių tempiamais vežimais. Stovėdavo ne tam skirtose aikštelėse, o būriais šliedavosi prie geležinkelio stoties. Prieškaryje tai buvo pagrindinė Šiaulių transporto linija. Pavežėtojai konkuruodavo dėl kiekvieno iš traukinio išlipančio keleivio. Buvo paplitusios juodosios, nepagarbios konkurentų menkinimo tradicijos.
Pabrėžiama, kad keleivių visada būdavo pilni traukiniai. Išlipę miesto stotyje būriais bėgdavo prie bufeto, išgerdavo klebonišką „čerkelę“, o kartais alaus ar selterio butelį. Skubiai užkąsdavo, nusipirkdavo papirosų ir vėl lėkdavo atgal į traukinį. Skardus konduktoriaus balsas „Traukinys Kaunas-Kėdainiai-Radviliškis-Telšiai-Klaipėda išeina“ nuvilnydavo visame perone. O tie, kurie likdavo mieste ilgesniam laikui, stoties prieigose būdavo viliojami vežikų giesmėmis.
– Ei, vežike, važiuojame į „Pašimšę“. Kiek paimsi?
– Nedaug, lipk, paskui susitarsime.
Dažnai vadinami vežikai susiriedavo tarpusavyje keleivių akivaizdoje. Pasimetusį klientą gąsdindavo, kad kolegos arklys neatlaikys kelionės. Motyvuodavo, kad arklys senas, nusilpęs, buvęs pirmojo pasaulinio karo fronte.
– Senas tai senas, bet garbingas. Juo važinėjo pats Hindenburgas, – atsikirsdavo vežikas.
Nuskriaustasis likęs be klientų keiksnodavo savo kolegą, kuris „nunešė“ jau turėtus kišenėje du litus. Ir garsiai mąstydavo, ką tas ponas veiks toje „Pašimšėje“ – skurdo nualintame priemiestyje.
Pabrėžiama, kad jau nuo caro laikų Šiauliuose susiformavusios gilios vežikų tradicijos. Tokiu būdu uždarbiaudavo apie pusantro šimto vyrų. Dienos atlyginimas paprastai siekdavo 5–6 litus. Ir, skirtingai nei Kaune, šiauliečių taksistų tarpe visada girdėjosi tik lietuviška kalba.
Šiauliečiai prieškaryje mėgdavo lankytis apylinkės ir miesto teismuose. Skirtingai nei XXI a., visi posėdžiai tuomet dažniausiai būdavo vieši. Galėdavo ateiti visi norintys. Teigiama, kad liudininkai paruošdavo ne ką blogesnius vaidinimus, nei tai darydavo miesto teatro aktoriai.
Šiauliuose 1932 m. pradėjo sklisti kalbos, kad atsidarys naujas miesto klubas. Grupė piliečių įsteigė modernią kavinę, bufetą, vyko koncertai, stovėjo biliardo ir kortų stalai. Šeštadieniais „LDS“ klube suplukusios poros aktyviai šokdavo rumbą. Per langus verždavosi tvankaus oro kamuoliai. Šiauliečiai – tikri gurmanai, nes klubo bufete galima buvo pasirinkti skirtingas vyno rūšis. Savaitgaliais tai buvo pagrindinė miesto pramogų vieta.
Šiaulių miestas atgydavo pavasarį, kada miesto parke skleisdavosi pirmieji medžių pumpurai. Tačiau prieškario reporteris meta akmenuką į burmistro pusę. Ir sukeldamas šiauliečiams pavydą, pavyzdžiu pradeda minėti Biržų ir Plungės miestų parkus. Vasaros metu didžiausia problema pasivaikščiojimų išsiilgusiems šiauliečiams tapdavo dulkių debesys. Miesto parke nebuvo daug žalumos, todėl takelių laistymas vandeniu tapo įprasta praktika.
Maudynėms mieste telkšojęs ežeras tinkamas taip pat nebuvo. O bruku grįstos grindinio gatvės keldavo nepakeliamą karštį. Prekybininkų ledais, oranžadu gaivindavosi daugelis. Šaltas gėrimas iš apelsinų tapdavo prabangos dalyku. Artimiausios poilsio vietos – Bubiai ir Rekijava –buvo už dešimties kilometrų užmiestyje.
Tačiau prieškario Šiaulių burmistras vykdė aktyvias statybas. Pabaigė naująją miesto turgavietę. Šalia jos pastatė gimnazijos rūmus, kurių antrame aukšte įsikūrė „Aušros“ muziejus. Pabrėžiama, kad kultūros autoritetas Petras Bugailiškis davė sutikimą muziejų perkelti į gimnaziją. Negalima nepaminėti kitam miesto gale, už „Gubernijos“, iškilusios didžiausios skerdyklos Lietuvoje. Buvo statomi dideli, dviejų, trijų aukštų mūriniai namai.
Šiauliuose pavasaris pakeldavo miestiečių ūpą, tačiau atslinkus vasarai sunku būdavo mieste atrasti poilsį ir ramybę. Todėl su pakilusiais saulės spinduliais daugelis sprukdavo iš Šiaulių į atokesnes užmiesčio gamtos oazes.
