Dar būdamas mokiniu eilėraščius pradėjęs rašyti K. Župerka pasakoja, kad mokytojai jį ragino stoti į žurnalistiką, nes rašydavo ir straipsnius į rajono laikraštį. Vis dėlto lietuvių kalbos puoselėjimas ir knygos nuo pat jaunų dienų profesoriui buvo vertybė. Kalbininkas prisimena, kaip vaikystėje jų neturėjęs iki to meto, kai į kaimą atklydo nuo tremties bėganti šeima.
„Sibiran ištremto girininko šeima bėgo nuo tremties. Atvažiavo į mūsų kaimą gyventi motina su penkiais vaikais; ji – buvusi pradinių klasių mokytoja. Atsivežė didžiulę biblioteką. Atbėgėlius kažkas priglaudė, o knygų nėra kur dėti. Mes turėjome tuščią klėtį – tai sausas pastatas, labai tinkamas knygoms laikyti. Tai visas knygas, visas didžiules medines dėžes paprašė, kad mes priglaustume neribotam laikui, ir leido skaityti. O bibliotekos būta nepaprastos! Ir lietuviškos enciklopedijos tomai visi, kiek buvo išleista anos Lietuvos laikais, ir užsienio grožinės literatūros, ir žurnalai puikiausi: „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Tautos mokykla“, „Karys“... Tai, žinoma, man buvo skaitymo rojus, mažai kas turėjo tada tokios literatūros. Matyt, visi tie dalykai patraukė į lituanistiką“, – prisiminimais dalijasi K. Župerka.
Pirmieji dėstytojai – mokytojai ir absolventai
Į Šiaulių pedagoginį institutą profesorius įstojo 1954 metais. Kaip pats sako, važiavo į Mokytojų institutą, o rado jau Pedagoginį institutą, nes tais pačiais metais institutą reorganizavo. Mokytojų institute būsimi pedagogai mokėsi dvejus metus, o štai jau Pedagoginio instituto studentai – ketverius arba penkerius. K. Župerkai atrodo, kad tais laikais studijos nebuvo aukščiausio lygio, o ir specialistų Lietuvai labai trūko.
„Dėstytojai buvo arba geriausi Šiaulių mokytojai, pakviesti dirbti į aukštąją mokyklą, arba lituanistai, ką tik baigę Vilniaus aukštąsias mokyklas: Vilniaus universitetą, Vilniaus pedagoginį institutą. Jie buvo įdomūs, tie dėstytojai, bet mokslo kalnų dar nebuvo nuvertę“, – prisimena K. Župerka.
Anot profesoriaus, tuo metu ir tarp mokslo kandidatų, dabar vadinamų daktarais, nebuvo nė vieno lituanisto. „Buvo tik du marksistai mokslo kandidatai iš Rusijos, gal iš Maskvos. Rusiškai jie mums ir dėstė marksizmus“, – mena profesorius.
Šviesiai prisimindamas visus savo dėstytojus, profesorius ypač išskiria dvi iškilias asmenybes – literatę Valeriją Ramonaitę ir kalbininką Vytautą Sirtautą. Tai buvę labai išsilavinę, apsiskaitę žmonės, nepaprastos asmenybės. Ypač profesorius žavėjosi V. Sirtautu, kuris jam buvo pavyzdys visais atžvilgiais.
Paskaitos šešias dienas per savaitę ir nė vieno vadovėlio
Paklaustas apie studijas, profesorius pasakoja, kad viskas buvę labai griežtai reglamentuota. Auditorinių valandų buvo išties daug. Studentai mokydavosi 6 dienas per savaitę, įprastai būdavo po 4 paskaitas per dieną – 8 akademinės valandos. Tik šeštadieniais viena paskaita mažiau. Negana to, viską apsunkindavo mokomosios medžiagos trūkumas.
„Įsivaizduojat, mūsų laikais nė vieno lietuvių literatūros ar lietuvių kalbos vadovėlio nebuvo. Iš esmės buvo užrašai, viena kita knygelė, brošiūrėlė kokia pasirodydavo kitų aukštųjų mokyklų. Paskui tik mūsiškiai jau ėmė rašyti mokymo priemones ir vidurinei, ir aukštajai mokyklai, atsirado pirmieji mūsų dėstytojų parengti vadovėliai. Ir sintaksės, ir stilistikos, vėliau leksikologijos, fonetikos, akcentologijos, dialektologijos“, – vardija kalbininkas.
Profesorius džiaugiasi, kad Šiaulių pedagoginis institutas labai greitai pradėjo augti. Baigęs studijas 1958 m. stropus studentas buvo pakviestas dirbti dėstytoju. Vis daugėjo jaunų specialistų, norinčių sieti savo gyvenimą ir darbą su mokslu.
„Dėstytojai ėmė rašyti disertacijas, mus, jaunesnius, siuntė į aspirantūrą. Atsirado pirmieji iš čia, Šiauliuose, dirbančių mokslų daktarai, profesoriai. Mūsų katedra, daugiausia metų vadovaujama Vilniaus universiteto auklėtinio Česio Grendos (amžinojo vedėjo, kaip jį gražiai vadino katedros žmonės), augo nepaprastai greitai“, – pasakoja K. Župerka.
Pats profesorius prie tokio spartaus augimo taip pat nemažai prisidėjo. Vilniaus universiteto aspirantūroje jis studijavo tuo laiku, kai tenykštėje lietuvių kalbos katedroje dirbo iškilūs kalbininkai Jonas Kazlauskas, Vytautas Mažiulis, Jonas Palionis, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis, Zigmas Zinkevičius, būti šalia, jų klausytis buvo didelė mokykla. Nuo 1971 m., kai darbo vadovas J. Pikčilingis savo aspirantą įtraukė į mokyklinio vadovėlio bendraautorius, K. Župerka parašė ne vieną vadovėlį, skirtą tiek bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviams, tiek universitetų studentams.
Dėstyti į Šiaulius atvykdavo geriausi absolventai
Sovietmečiu absolventai būdavo skiriami dirbti į miestus, miestelius ar kaimus, į atitinkamas mokymo bei mokslo įstaigas. Šiaulių pedagoginio instituto studijų prorektoriai, katedrų vedėjai važiuodavo į tuos skirstymus kitose aukštosiose mokyklose siekdami gauti geriausius tų metų laidos absolventus. Būtent todėl, pasak K. Župerkos, Šiauliuose lituanistikos mokslai augo sparčiai, tvirtais žingsniais buvo einama į priekį.
„Man rodos, labai išmintingai buvo komplektuojami dėstytojų kadrai. Daug gaudavom pačių geriausių Vilniaus universiteto studentų. Važiuodavom į tuos skirstymus, iš anksto paderindavom, susižinodavom, kur geriausi studentai baigia, kad paskui galėtume iš jų mokslininkus auginti. Taip pat pasilikdavom savus geriausius studentus. Taip ir augo lietuvių kalbos ir lietuvių literatūros katedra – iš Vilniaus universiteto auklėtinių ir mūsų pačių, Šiaulių pedagoginio“, – prisimena K. Župerka.
Paklaustas apie darbą su studentais, profesorius tikina, kad studentų visais laikais buvo visokių. Tiek stropių, tiek nelabai buvo ir anksčiau, ir dabar. Tiesa, anot jo, lyginti nelengva, nes priimamų studentų kasmet vis mažėjo. Štai, jo studijų metais buvo net trys lituanistų grupės – per 70 studentų viename kurse, o vėliau jau tik po vieną grupę priimdavo.
Aukštosios mokyklos neturėtų konkuruoti tarpusavyje
Pokalbyje neišvengiamai paliečiame ir studijų kokybės temą. K. Župerkos studijų Vilniaus universitete laikais Šiaulių aukštoji mokykla negalėjusi lygintis su Vilniaus universitetu. Vis dėlto vėliau Šiaulių aukštoji mokykla pasiekė gana aukštą lygį.
„Vilniaus universitete neliko didžiųjų kalbininkų ir jų lietuvių kalbos katedra nebėra tokio lygio kaip anksčiau. Mes priartėjom. Ir patys vilniškiai taip pasakydavo. Akademikas prof. Aleksas Girdenis gerai pažinojo mūsų katedrą, tris mokslų daktarus užaugino iš mūsų jaunųjų dėstytojų. Tai jis sakė: „Jūsų katedra yra perspektyviausia iš lituanistinių Lietuvos katedrų.“ Taip galėjo vertinti žmogus, kuris matė iš arti. Tas pakilimas, augimas gana ilgą laiką truko. Prasidėjo dar sovietmečiu, bet dar ilgokai tęsėsi ir atkūrus Lietuvą. Vėliau tik labai ėmė mažėti studentų, viskas susidėjo: ir emigracija, ir politika“, – atsidūsta profesorius.
K. Župerka pastebi, kad dabar aukštosios mokyklos labai konkuruoja. Prisimindamas ankstesnius laikus pasidžiaugia, kad santykiai tarp universitetų ir jų dėstytojų buvę gražūs, grįsti bendradarbiavimu.
„Mes daug kviesdavomės iš Vilniaus universiteto, iš lituanistinių institutų kalbos ir literatūros lektorių, pačius žymiuosius. Patys jautėmės jau šį tą irgi galintys, bet juk gerai, kai atvažiuoja žinomiausios figūros. Mitologą Norbertą Vėlių vedėjaudamas pakviečiau porą metų padirbėti, Leonardas Sauka tautosaką dėstė kurį laiką, o mūsų tuo metu jauni žmonės aspirantūroj disertacijas rašė. Man neatrodo, kad iš rinkos perimta konkurencijos ideologija yra naudinga švietimui, mokslui. Kodėl aš turiu konkuruoti, kam man reikia konkuruot su kitu? Aš pagal savo gabumus dirbu savo srity, kokią nors kryptį pasirinkęs, o kolega – savo. Ir jeigu mes galim bendradarbiauti, tai ir bendrų darbų padarom, vienas kitam patariam. Tiesiog man konkurencija šiuo atveju nesuprantama. Kokia konkurencija, jeigu nevienodi atskaitos taškai?“ – klausia K. Župerka.
Naujų mokslo šakų atsiradimas
Kalbėdamas apie kalbinės lituanistikos raidą, profesorius pasakoja, kad yra klasikinių dalykų, amžinų: leksikologija, gramatika (morfologija ir sintaksė), fonetika, fonologija, dialektologija, žinoma, kalbotyros įvadas, kalbos mokslo teorijos. Atsiradus naujoms kalbotyros kryptims pasaulyje, ypatingas dėmesys nukrypsta į kurią nors kalbos sritį.
„Sakykime, teksto lingvistika. Mano studijų laikais nebuvo tokio dalyko, o jau paskui mes tapome vos ne teksto lingvistikos tyrinėjimo centru, 20 konferencijų esame surengę. Dabar jau, matyt, nebebus, nunyko, o 1991 m. pradėjome, tai čia toks buvo populiarumas, būdavo, net iki 80 žmonių į konferencijas suvažiuoja. Latviai labai pamėgo mūsų konferencijas, o jau iš Lietuvos universitetų ir mokslo institutų – ką čia ir sakyt. Net ta pati stilistika aukštosiose mokyklose atsirado bene 1963 m., tuo metu irgi labai madinga pasidariusi buvo. Šalia dialektologijos atsirado geolingvistika, lyg ir platesnis, plačiau rėpiantis kalbos mokslas. Žodžiu, atsiradusios naujos mokslo šakos keičia ir studijų programas, jeigu nenori atsilikti nuo pasaulio mokslo. Esmė, šerdis išlieka, bet pasaulio mokslo raida lemia ir aukštųjų mokyklų programų kitimą. Ir studentai jau gauna tokių dalykų, kurių mano laikais nė pasvajot nebuvo galima“, – sako kalbininkas.
Tiesa, kaip ir dabar, studijos priklausydavo ir nuo dėstytojų siūlomų dalykų. Tie, kurie pasirodydavo svarbūs, tapdavo privalomais. Pats K. Župerka šalia stilistikos susidomėjo metalingvistika. Magistrantams daug metų dėstė, paskui ir monografiją parašė. Šiuo metu šią discipliną dėsto jaunosios kartos dėstytoja, kuri šiemet paprašė profesorių paskaityti keletą pirmųjų paskaitų dabartiniams magistrantams.
„Turiu vilties, kad, Šiauliuose naikinant savarankišką universitetą, bet išsaugant atskiras aukštosios mokyklos specialybes, būsimos institucijos vadovai išmintingai išsaugos ir lituanistikos potencialą, kurtą ilgus dešimtmečius, jį panaudos, sakysim, mokytojams lituanistams ir viešosios kalbos, administracinių bei mokslinių tekstų redaktoriams rengti. Tokiam darbui turime mokslo visuomenės pripažintų, puikių pedagogų, dar galutinai neišsklaidytų vidurinės kartos dėstytojų mokslo daktarų, kurie, sumažėjus mokomajam krūviui universitete, tuo pat metu mokytojauja ir gimnazijose, dirba savivaldybėse kalbos tvarkytojais, leidyklų redaktoriais. O trūkstamų specialistų, kaip ir per visą Šiaulių aukštosios mokyklos istoriją gražiai bendradarbiaujant, galima pasitelkti iš kitų universitetų“, – viltingai baigiame pokalbį su profesoriumi K. Župerka.
