Daugkartinė kiokušin karatė Lietuvos ir Europos čempionė, pasaulio vicečempionė, 3 dano meistrė sako negalinti įsivaizduoti, kokia ji būtų dabar, jei vos septynerių nebūtų pravėrusi karatė klubo durų.
Skiria tik noras laimėti
Praėjusį rugsėjį pasaulio kiokušin karatė čempionate Lenkijoje, Kelcų mieste, panevėžietei Rūtai Brazdžionytei iki tatamio karalienės titulo tereikėjo įveikti Japonijos kovotoją. Tačiau svajonę baigti sportinę karjerą aukščiausia nata – aukso medaliu – sužlugdė teisėjai.
Į nokdauną finale po neleistino japonės smūgio pasiųsta R. Brazdžionytė sugrįžo į kovą, bet vietoj varžovės diskvalifikacijos iš arbitrų sulaukė pralaimėjimo balų.
Rūta neslepia, kad su mylimu sportu svajojo atsisveikinti laimėdama svarbiausią savo trofėjų. Visgi nuoskaudų dėl to, jog teko tenkintis planetos vicečempionės titulu, jau seniai nelikę. Be to, aukos vaidmuo – ne jai.
„Kas liko, tai pamokos, – sako Rūta. – Spauda rašė, esą teisėjai mane nuskriaudė, apvogė. Bet aš su tuo nesutinku. Žinau, ką reiškia kovoti su japonais. Jeigu nori laimėti, negali būt lygus – turi būti visa galva ar net trimis geresnis už juos, kad iškovotum pergalę.“
Pirmą kovą prieš tą pačią japonę, finale pakišusią jai koją, R. Brazdžionytė laimėjo anksčiau laiko, o lemiamomis akimirkomis kažko pritrūko.
„Galbūt jėgų, gal motyvacijos, – Rūtos nuomone, kovoje negalima nė akimirkos suabejoti savo pergale. – Čempioną nuo vicečempiono dažniausiai skiria tik noras laimėti.“
Išmoktos pamokos
R. Brazdžionytės sportinė karjera atrodo išties didingai: daugybė titulų, medalių, laimėjimų.
Mažiau matomos jos gairės – nusivylimai ir skaudžios patirtys, kurių, neslepia Rūta, jos kelyje irgi pakako.
„Mano visas kelias yra nusivylimai“, – juokiasi sportininkė.
„Kai esi labai aukšto meistriškumo, vietos dviprasmiškumams nėra, – surimtėjusi paaiškina. – Laimė yra tada, kai laimi.“
Skaudžiausias R. Brazdžionytei buvo 2013-ųjų pasaulio karatė čempionatas, kuriame irgi kovojo prieš itin pajėgią Japonijos sportininkę ir liko už finalo borto.
Panašus kartėlis likęs ir iš 2017-ųjų pasaulio čempionato.
Kai būni taip arti trokštamo laimėjimo, patirti tokius akibrokštus tikrai skaudu, neslepia Rūta. Visgi, anot sportininkės, yra ir teigiama nenusisekusių čempionatų pusė – jie užgrūdina.
„Jei tada būčiau laimėjusi, gal nė nebūčiau nuėjusi iki finalo šiame čempionate“, – svarsto dabar.
R. Brazdžionytės manymu, tokios kovos jai įskiepijo supratimą, kaip svarbu išmokti ne tik laimėti, bet ir pralaimėti. O pralaimėjimus priimti kaip pamokas ir padaryti išvadas.
„Visada bandau pasimokyti iš savo klaidų, – dalijasi patirtimi karatė meistrė. – Jei prisiimčiau aukos vaidmenį, tiesiog nebetobulėčiau.“
Atėjo sportinė branda
32-ejų R. Brazdžionytė mano, kad praėjusių metų čempionate Lenkijoje, kuriame užsitikrino planetos vicečempionės titulą, didžiausiu pasiekimu tapo tai, jog ji galiausiai subrendo – ir kaip žmogus, ir kaip sportininkė.
„Anksčiau buvo didžiulis noras kažką įrodyti kitiems, būti geriausiai… Bet supratau, kad niekam, išskyrus mane pačią ir mano artimuosius, toji pergalė ilgalaikėje perspektyvoje nėra svarbi. Turime daug pasaulio čempionų, vicečempionų. Šiemet laimėjai tu – kitąmet laimės kiti. Mes visi esame pakeičiami“, – kalba Rūta.
Anot jos, labai svarbu džiaugtis tuo, ką darai. Jei nesimėgauji savo sportine kelione, visa ji, o ir galutinis rezultatas tampa nieko vertas.
„Kai nebesijauti niekam nieko skolingas, nieko nebenori įrodyti, ateina ir vidinė ramybė“, – turėjo progą įsitikinti 3 dano karatė meistrė.
Karatė su sveikatos prieskoniu
Po čempionato Lenkijoje R. Brazdžionytė visiems kartojo baigianti profesionalią karjerą. Tiesa, tą patį Rūta sako žadėjusi ir anksčiau – bent tris kartus: po 2013-ųjų, 2015-ųjų ir 2017 metų pasaulio čempionatų, kuriuose tik per plauką liko nuo aukso medalio. Bet vis atsirasdavo žmonių, sugebėdavusių sportininkę perkalbėti.
Dabar ji, panašu, tvirtai apsisprendė. Tuo labiau kad visa galva nėrė į biomedicinos mokslus.
„Iš vienos pusės, šios veiklos yra labai panašios, iš kitos pusės – tai visai kitas gyvenimo etapas“, – teigia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto doktorantė.
R. Brazdžionytė jau yra diplomuota kineziterapeutė.
Kai reikėjo rinktis studijas, specialiai nesirinko trenerio kvalifikacijos. Norėjosi truputį aukštesnio lygio ir platesnio pasaulio matymo. Juolab kad Rūtą visą laiką labai traukė medicina. Taip ir pasirinko „viduriuką“.
Tačiau įpročiai, ugdyti nuo septynerių metų, vis tiek ima viršų: Rūta kasdien sportuoja, treniruoja suaugusiuosius.
„Tai yra mano gyvenimo būdas, didžioji dalis manęs. Ir aš be karatė tiesiog negalėčiau“, – patikina čempionė.
Ji sako radusi gyvenime pusiausvyrą – sportuoja dėl savęs ir dėl geros savijautos.
„O daugiausia juodo darbo, kurio įdėdavau į treniruotes, dabar įdedu į doktorantūros studijas“, – šypteli karatė meistrė.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Rūta augo su dviem vyresniais broliais – Audriumi ir Liudu. Vienas jų dabar darbuojasi kartu su tėčiu, Panevėžyje žinomu veterinaru Alvydu Brazdžioniu.
Sportininkė sako, jog jos santykis su šeimos nariais visada buvo ir yra labai glaudus bei artimas. Tai viskas, ką ji turi brangiausio.
Būsimos karatė žvaigždės vaikystė bėgo fiziškai labai aktyvioje aplinkoje. Broliai lankė dziudo treniruotes, tad Rūta turėjo rinktis, kur save realizuoti.
„Aš visą laiką prieš akis mačiau brolių kimono. Stebėdavau, kaip lankstydavo jį, dėdavosi diržą į kuprinę, kaip po treniruotės vėl išsitraukdavo. Man, vaikui, tai atrodė kažkas labai magiška“, – prisimena.
Ir tas magiškas apdaras mergaitę taip užbūrė, kad nusprendė ir pati kada nors tokį dėvėsianti.
Rūta buvo smulki, mažutė, tad dziudo treniruotės, į kurias iš pradžių nuvedė tėvai, iškart pasirodė esančios ne tai, ko ieško.
Tačiau buvo dar vienas pasirinkimas, dėl kurio Rūta ypač nekantravo pradėti lankyti mokyklą: būtent nuo septynerių jau galėjo išbandyti jėgas karatė.
R. Brazdžionytė juokiasi, jog pažinčiai su šia sporto šaka puikiai tiktų apibūdinimas „Atėjau, pamačiau, įsimylėjau“.
„Nes tai tikrai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio“, – tvirtina sportininkė.
Nusižiūrėjo Čako Noriso suktuką
R. Brazdžionytė juokauja, kad iš dalies dėl jos sportinio pasirinkimo kalti broliai, namuose tuomet diktavę savas taisykles šeimos pagrandukei. Kad apsigintų nuo vaikiškų priekabių, ji ir užsirašė į karatė būrelį.
„Per televizorių prisižiūrėjau Čako Noriso filmų ir galvojau: jau po mėnesio darysiu jo firminį suktuką ir taip galėsiu juos pamokyti!“ – kvatojasi prisiminusi.
Nors karatė neatrodo labai švelnus sportas ir bendraamžių mergaičių tėvai tuomet nebuvo linkę leisti į kovos menų būrelius, Rūtos niekas nė nebandė atkalbinėti. Priešingai – itin palaikė.
Be to, ir pati ji netruko patirti, kad karatė svarbus ne tik fizinis pajėgumas, bet ir tvirtas psichologinis pasiruošimas.
„Nėra buvę, kad ne ant tatamio man reikėtų demonstruoti savo jėgas. Turbūt veide parašyta, kad esu psichologiškai stabilus žmogus – geriau net nelįsti“, – patikina karatė meistrė.
Anot jos, karatė yra ir labai saugus sportas, kur kas mažiau traumuojantis nei futbolas ar krepšinis. Ypač kai sportininkų kūnas grūdinamas nuo mažų dienų.
Bet, Rūtos patikinimu, karatė sportas yra nuolatinė kova ne su savo kūnu, o su emocijomis.
„Skaičiau mintį, kad didžiausi dalykai gyvenime yra pasiekiami išėjus ir komforto zonos, – pastebi ji. – Karatė ir yra tikrasis išėjimas iš komforto zonos. Silpnybių, baimių, išsigandusio balso įveikimas.“
Per kančias į sporto olimpą
Ko metai, praleisti ant tatamio, išmokė Rūtą Brazdžionytę?
„Griežtumo, aiškumo, konkretumo, – vardija sportininkė. – Ir jeigu kiti aplink mane yra tokie pat, būna labai paprasta bendrauti.“
„Kai mano aplinkoje žmonės yra nekonkretūs, nepareigingi, į juos žiūriu truputį skeptiškai“, – atvira R. Brazdžionytė. Kitaip, anot jos, ir būti negali.
„Iš savęs per treniruotes reikalauju labai daug, ir atiduodu labai daug. Tad noriu, jog toji aplinka būtų panaši į mane“, – paaiškina.
Rūta nesigina esanti maksimalistė – pasaulio čempionatuose klaidoms, pasak jos, vietos nėra.
„Privalai eiti į treniruotes, išspausti maksimumą, ir visai nesvarbu, ar tai antra, ar penkta, ar aštunta treniruotė tą savaitę“, – pabrėžia karatė meistrė.
Anot R. Brazdžionytės, sportininkai yra tokie pat žmonės, kaip ir visi. Jie irgi kartais iš lovos išlipa „ne ta koja“. Bet čempionais tampa tik tie, kurie, nepaisydami nieko, keliasi ir daro ką privalantys daryti.
„Jeigu pirmą, antrą, trečią kartą leisi sau kažko nepadaryti, tu ir nebūsi čempionas“, – teigia Rūta.
Nešiojasi širdyje
Nors Panevėžį R. Brazdžionytė laiko gimtuoju miestu, iš tiesų jos šaknys Biržų krašte. O dabar gyvenimą sportininkė kuria Vilniuje.
Vis dėlto prisiminimai apie ilgus metus, praleistus Aukštaitijos sostinėje, jai patys šviesiausi.
„Panevėžys dabar yra mano atostogų miestas. Labai dažnai čia grįžtu, nes čia yra mano šeima“, – sako pašnekovė.
O vos grįžusi, skuba susitikti su savo pirmuoju treneriu Remigijumi Olšausku. Jis – ir Rūtos sporto vedlys, ir psichologas, ir antrasis tėtis. Viskas viename.
„Turbūt dėl jo ir mano karjera nesibaigė anksčiau, – mano sportininkė. – Turiu labai artimą, tėvišką santykį su Remigijumi. Jis labai švelniai, labai taktiškai vedė mane sportiniu keliu ne dėl to, kad jam iš manęs reikėtų rezultatų, pergalių. Tai žmogus, su kuriuo galiu pasikalbėti apie viską. Jaučiuosi mylima ir visada laukiama. Tai ir motyvuoja.“
Panevėžys R. Brazdžionytei yra jos pačios šaknys karatė sporte. Ir tas ypatingas ryšys su miestu, įsitikinusi Rūta, niekada nepasikeis.
„Šeima įdiegė meilę sportui, treneris – meilę karatė visam gyvenimui. Ir jeigu ne Panevėžys, aš tikrai nebūčiau ten, kur dabar esu“, – šypteli pasaulio kiokušin karatė vicečempionė.
