Statistikos departamento duomenimis, 2011 metais gyveno 241 karaimas. Paskutinis tyrimas darytas 1997 metais ir planuojamu tyrimu norima sužinoti, kas pasikeitė. Naujamiestyje ir gyvenvietės apylinkėse gyvena du karaimai Joana Samulevičiūtė ir Danielius Samulevičius.
Vadino Karaimų naujuoju miestu
XVII a. Naujamiestis rašytiniuose šaltiniuose buvo vadinamas Karaimų nauju miestu, kadangi jame buvo surašyta 150 vyrų karaimų (1858 m.). Jie turėjo savo maldos namus – kenesą, kapines.
Naujajame herbe buvo nuspręsta pavaizduoti angelą ir karaimų genties ženklą (tamga) – dviragį ietigalį (senek), susijusį su karaimais.
Naujamiesčio herbo etaloną parengė dailininkas Rolandas Rimkūnas. Jį Heraldikos komisija aprobavo 2008 m. liepos 24 d.
Naujamiestis kartu su Panevėžiu buvo karaimų centras Panevėžio krašte. Naujamiestyje yra atskiros karaimų kapinės, kuriose palaidota daug garsių karaimų – poetas Leonas Maleckas, į karaimų kalbą išvertęs Maironio „Trakų pilį“, žinomas advokatas Jonas Rajeckas, miškininkas Isakas Čaprockas, pedagogas Martynas Navickas.
Seniausias namas Naujamiestyje
Naujamiestietė karaimė J. Samulevičiūtė, kuriai netrukus sukaks 75 metai, didžiuojasi, kad gyvena kone 200 metų senumo name.
„Jame penkių kartų mano giminės istorija: gimiau ir užaugau aš, tėvas, senelis, o statė namą prosenelis. Todėl jaučiuosi tvirtai, nes jo sienose įsigėrusi giminės istorija. Tikslios datos, kada pastatytas namas, pasakyti negaliu. Jeigu būtų statę tėtis arba senelis, kuris gimė 1865 metais, galėčiau pasakyti, bet statė prosenelis, ir namui gali būti 200 metų. Kaip sakė vienas žmogus, namas iš seniausiųjų pastatų Naujamiestyje“, – aiškino namo istoriją Joana ir teigė, kad jo aura – ypatinga, bei didžiavosi klėtimi, kurią išgyrė profesorė Pranė Dundulienė.
Šeimos – brandžiame amžiuje
Pasak J. Samulevičiūtės, name galėjo užaugti daugiau kartų, bet karaimai šeimas sukuria brandžiame amžiuje.
„Tėtis vedė 40 metų, o mamai buvo 32-eji. Kai esi vyresnio amžiaus, meilė kitokia ir vaikus augini kitaip. Labai džiaugiuosi tėvais. Svarbiausia, kad mamytė mus augino ir buvo visada su mumis – ji nedirbo, o tai didžiausia laimė, kai vaikai turi mamą kiekvieną dieną, kuri kalbasi su vaikais, bendrauja su jais. Užaugino mus tris – brolį ir dvi seses. Dar vienas broliukas dvejų metukų mirė. Mano tėtis užaugo su broliu, o prosenelis augino didelę šeimą – turėjo penkias dukras ir vieną sūnų“, – suskaičiavo gimines karaimė.
Tėtis – raštingas žmogus
Pasak J. Samulevičiūtės, karaimams – labai svarbu mokėti skaityti ir būti raštingais.
„Mes turėjome mokėti skaityti maldas iš maldos knygų. Ir tai reikėjo mokytis, o maldos knygos surašytos hebrajiškai, o tai reikėjo atsiminti ir mokytis. Mano tėtis buvo baigęs carinę pradžios mokyklą Naujamiestyje ir buvo labai raštingas žmogus. Labai gražiai ir be klaidų rašė“, – dalijosi prisiminimais Joana.
Pasikalbėję apie senąjį namą, gimines, sugrįžtame į šiuos laikus ir aptariame 2022 metus, kurie paskelbti Lietuvos karaimų metais.
„Gerai, kad paskelbė. Negali būti blogai, jeigu domimasi ir norima sužinoti daugiau apie Lietuvoje nykstančią tautą. Galėjo atminimo metus paskelbti anksčiau, kai daugiau karaimų gyveno Lietuvoje. Truputį per vėlai…“, – atsiduso J. Samulevičiūtė.
Kapinės tik Naujamiestyje
Panevėžio karaimai, nors jų bendruomenė gausesnė, neturi savo kapinių mieste, tad mirusiuosius laidoja Naujamiesčio karaimų kapinėse.
„Veikiančios karaimų kapinės Lietuvoje yra ne tik Naujamiestyje, bet Trakuose ir Vilniuje. Panevėžio karaimai laidojami Naujamiesčio kapinėse, kadangi pirmiau nei Panevėžyje jie buvo apgyvendinti čia. Viską sužinojau ir iš istorijos, ir iš tėvų pasakojimų. Tik reikia domėtis savo tautos istorija“, – teigė J. Samulevičiūtė.
Apsilankė Kryme tris kartus
Pasiteiravus, ar per savo gyvenimą buvo nukeliavusi į Krymą, iš kur kildinami karaimai, Joana paaiškino, kad sovietmečiu ten buvo trejetą kartų.
„Pirmą kartą Kryme apsilankiau 1972 metais, bet tai kelionė buvo ne dėl karaimų. Pirmiausia aplankėme Eupatoriją, kuri laikoma karaimų buveine. Tačiau nieko gero apie karaimus nesužinojau. Kitas kartas – 1976 metais. Tada į Krymą lydėjau savo 70-metes tetas, kurios po Pirmojo pasaulinio karo kartu su tėvais išvažiavo į Krymą ir apsigyveno Eupatorijoje. Joms buvo įdomu pamatyti tas vietas, kuriose gyveno vaikystėje“, – pasakojo karaimė ir teigė, kad antrą kartą Kryme daugiau aplankė vietų, susijusių su karaimais.
„Aplankėme Čufut kalė. Karaimai ten gyveno kalnuose, bet vėliau iš kalnų nusileido žemyn ir apsigyveno Eupatorijoje. Susidariau įspūdį, kad Kryme gyveno turtingi karaimai. Trečią kartą Krymą aplankiau 1985 metais. Tačiau tai jau buvo visai kitokia kelionė – turistinė, su kuprinėmis. Ji prasidėjo iš Bachčysarajaus ir turėjome nueiti 100 km. Pavargau, bet buvo įdomu“, – prisiminė naujamiestietė keliones į Krymą ir šyptelėjusi paaiškino, kad ten gyventi nenorėtų.
Kibinais nebuvo sužavėta
Geriausiai žinomas dalykas, kurį karaimai atnešė į Lietuvos kultūrą, yra patiekalas kibinas, bet J. Samulevičiūtė paaiškino, kaip ji pateikė karaimų patiekalų receptus turistinei-edukacinei programai „Lietuva ne Krymas, bet gimta šalelė“.
„Turiu receptų knygutę, kurią parodžiau Vilijai Petkūnienei. Receptai – rusų kalba. Gavau juos iš karaimės rusės, o ji juos gavo iš savo močiutės. Beje, kibinų vaikystėje nevalgėme. Kai pirmą kartą paragavau kibinų, nebuvau jais sužavėta. Juk buvo pokaris, ar labai buvo daug ką valgyti? Juolab kad kibinams reikia ne bet kokios mėsos, o avienos. Mamai, mus auginant, nebuvo laiko daryti kibinus. Gyvenome Lietuvoje ir turėjome prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų šiame krašte – kur gyveni, ten ir pritampi“, – nuoširdžiai kalbėjo karaimė ir prisipažino, kad negali kalbėti karaimų kalba – Naujamiestyje neturi su kuo kalbėti.
