Grąžino aistrą
„Ugdant stiprią asmenybę vaikui svarbios tiek moters, tiek vyro pamokos“, – įsitikinęs pirmasis ir vienintelis Panevėžio istorijoje lopšelio-darželio direktorius Justas Petrulis. Daug pomėgių turintis 34-erių pedagogas spėja pašaukimą pajutęs tikriausiai dar tada, kai savo išmoktas naujas veiklas vaikystėje ėmė piršti kitiems.
Panevėžyje vaikus iki šešerių metų šiuo metu ugdo trys dešimtys ikimokyklinio švietimo įstaigų. Ir tik vienoje jų dirba vyras. To Panevėžio istorijoje dar nebuvo. Jau mėnesį darželiui „Žilvinas“ vadovauja panevėžietis J. Petrulis, įveikęs sudėtingą konkursą į šias pareigas.
„Visokių reakcijų buvo: darbuotojai, tėvai nežinojo, ko iš manęs laukti. Aš nežinojau, ko iš jų laukti. Nuo pat pradžių griebiau jautį už ragų ir vietoje vieno susirinkimo per mėnesį su kolegomis rengdavau pasitarimus kartą per savaitę“, – pasakoja naujasis vadovas.
Taip Justas bandė iš naujo darželyje pažadinti aistrą dirbti dėl vaikų. Pats užsidegimo nestokojantis J. Petrulis neabejoja: rutina ir ilgi metai švietimo baruose neretai užmuša mokytojo entuziazmą. O be jo, juokiasi direktorius, galima nebent medinius šaukštus drožti.
„Norėjau primint mokytojams apie jų darbo prasmę ir atsakomybę. Ugdyti asmenybę, kuri po 20 metų galbūt tave gydys, bus šalies prezidentas, politikas, – tai tokia neįtikėtinai svarbi misija“, – teigia Justas.
Jis linkęs ikimokyklinių įstaigų pedagogus vadinti mokytojais. Auklėtojai, direktoriaus nuomone, senas, tarp žmonių įprastas pavadinimas, šiais laikais nebeaprėpia to, ką toks specialistas privalo daryti.
Ypatingas laikas
Lietuvos švietime, svarsto J. Petrulis, likę dar daug beprasmių stereotipų, kuriuos laikas pradanginti. Viena tokių nerašytų taisyklių, anot jo, ta, kad lopšelyje-darželyje su vaikais dirba moterys.
„Tikiu, jog Lietuvoje nesu vienintelis ikimokyklinio ugdymo vadovas. Bet iš tiesų vyrų labai trūksta švietimo įstaigose. Vaikai turi mokytis ir iš moters, ir iš vyro. Dabar darželiuose vyrauja akivaizdi moteriška kryptis“, – teigia J. Petrulis ir veda į savo vadovaujamos įstaigos kiemą.
Jame – emocija, spalvos, kūryba. Tačiau itin trūksta vyriškos rankos.
„Kad ir kaip norime būti vienodi, moterys ir vyrai vis tiek skiriasi – tai biologija. Tik atėjęs pastebėjau, kad pas mus trūksta erdvės judėti, maža praktiškumo. Mano pastabos privertė susimąstyti ir koleges, kurios prisipažino to anksčiau nepastebėjusios“, – priduria vadovas.
Psichologai seniai aiškina, jog vaiko raidai pirmieji metai ypatingi. Jie tarsi pamatas tolesniam asmenybės augimui. Nors daugelis, pasak J. Petrulio, mąsto: vienmetis, dvimetis dar nieko nesupranta, jam užtenka pažaisti, tai, anot pedagogo, toli gražu nėra tiesa.
„Mažylis krauna į save, į savo pasąmonę daug dalykų, kurių jam prireiks ateityje. Žiūrėk, žmogus suauga, pradeda kažkokią veiklą ir nesiseka: atsiranda nepasitikėjimas, kompleksai, sunku susidėlioti save, kažkas kliūva, neleidžia“, – atkreipia dėmesį Justas.
Visa tai, jo įsitikinimu, ir ateina iš pirmų jo gyvenimo metų.
Mokytojas nuo mažens
Pasak J. Petrulio, jei vaiko ugdymas iki šešerių metų buvo tinkamas, jis užauga brandžia, stipria asmenybe: pasitiki savimi, būna tolerantiškas, žino, ko nori, moka siekti tikslo ir turi užtektinai kantrybės.
„Vyro darbas – ne tik tanku važinėt ar su kalašnikovu lakstyti po griovius. Jis taip pat turi prisidėti formuojant ateitį“, – įsitikinęs Justas. Jis tokį pašaukimą pajuto dar mokykloje: anksti suprato norintis tapti mokytoju.
„Nuo vaikystės nemėgau sėdėti dykas prie televizoriaus, vis sugalvodavau, kuo užsiimti. Iki šiol turiu krūvą pomėgių: fotografuoju, slidinėju, mėgstu važinėti motokroso motociklais… Visa tai išmokau pats ir kažkaip vienu metu ėmiau pastebėti, jog ką sugebu, to noriu išmokyti ir kitą“, – šypteli pedagogas. Dar mokykloje vaikinas mielai pamokydavo draugus savo laisvalaikio veiklų. Galiausiai ėmė savęs klausti, dėl ko taip darantis, kokia iš to jam pačiam nauda. Dabar jis tikras – tai ir buvo profesinio pašaukimo ženklai.
Tad po mokyklos Justas nesiblaškė: įstojo į Šiaulių universitetą studijuoti pedagogikos. Gavęs diplomą, penkerius metus dėstė menus Panevėžio dailės mokykloje.
„Mokiau vaikus dailės, tapybos, keramikos. Tačiau man būdavo svarbiausia mokiniui parodyti ne techniką, o ugdyti jo skonį grožio, estetikos srityje. Taip ir dabar ikimokyklinėje įstaigoje, manau, didžiausias prioritetas – skiepyti mažai asmenybei didžiausias gyvenimo vertybes – jos visa ko pradžia“, – įsitikinęs J. Petrulis.
Skandinaviška mokykla
Justas svarsto, kad ir paties vaikystėje patirtos pamokos nusėdo pasąmonės kamputyje ir turėjo įtakos jo šiandieniniam mąstymui.
„Man tėvai davė daug laisvės. Rinkausi įvairias veiklas, daug ką išbandžiau“, – nuolatinį mokymąsi kaip vieną svarbiausių gyvenimo tikslų akcentuoja J. Petrulis. Tačiau apie mokyklą jis daug gerų žodžių nežarsto. Švietimo sistema Lietuvoje, pedagogo nuomone, dar kurčia jauno žmogaus vidiniams resursams.
Patį geriausią ugdymo modelį, pasak Justo, turi skandinavai. Jie atranda vaiko talentą ir šį nuolat augina, o visus kitus mokomuosius dalykus pateikia kaip priedą prie mėgstamos krypties. „Nemėgau matematikos ir jos nesupratau. Ir dabar man tos parabolės, sinusai ir kosinusai visiškai nereikalingi. Tad mokyklą prisimenu kaip sausą kalimą be tikslo“, – pripažįsta panevėžietis.
Pavyzdys dukrai
Savo pažiūrų į šiuolaikinį ugdymą efektą J. Petrulis dabar gali patikrinti ne tik naujoje darbovietėje. Jiedu su žmona Žydrūne augina dvejų metukų dukrelę Aurorą. Dėl šios mažylės tėtis jau perskaitė krūvas psichologinių knygų.
„Seniai domiuosi psichologija. Iki pažinties su būsima žmona stengiausi kuo giliau pažinti save. Atsirado moteris, tada pradėjau domėtis santykių psichologija. Keista, kad dauguma nusipirkę šuniuką gilinasi į jo kilmę, auginimo subtilybes, žino jo vaistus ir vitaminus, o susituokę nė kiek nesidomi partneriu – pasimuša, pasipeša ir gerai, eina toliau“, – juokiasi J. Petrulis.
Nors tėtis tvirtina akylai dukros raidos nesekantis, tačiau stengiasi pasiekti svarbiausią savo pareigos tikslą – tapti jai pavyzdžiu.
„Pradėjau domėtis vaikų auginimu, jų raidos etapais, kompetencijomis. Norėjau suprasti, kokie turi būti tėvo santykiai su dukra. Supratau, kad mano misija būti jai pavyzdys ir rodiklis vėliau renkantis draugus, antrąją pusę“, – kalba atsakingas tėtis.
Jo dukra jau rodo tokio ugdymo rezultatus. Lopšelis-darželis, kurį lanko Aurora, mažylę vertina puikiai. Tiesa, Justas prisipažįsta, kad atiduoti į svetimas rankas savo vaiką nebuvo lengva.
„Sunkiai paleidome: tokį mažą vaikutį kažkam patikėti visai dienai nėra lengva. Norėjosi patiems ją auginti. Bet dabar jau pasikeitė mūsų su žmona nuostata dėl ikimokyklinio ugdymo. Pats matau, kiek darželyje vaikas gauna. Mes tiek jai negalėtume suteikti“, – sutinka Justas.
Be nereikalingų taisyklių
Tačiau pirmieji metai su dukrele pačiam Justui leido šiokios tokios patirties įlieti ir į savo naująją darbovietę. Jis tikras, kad šiuolaikiniam vaikui svarbiausia yra laisvė ir saugumas. J. Petrulio nuomone, nei hiperaktyvumas, nei autizmas negali būti traktuojama kaip kliūtys – tai tik skirtingi, bet tokie pat vaikai.
„Nereikia vaikui primesti nereikalingų taisyklių, jis pats atsirinks vieną dieną, ko jam reikia. Visi stebėjosi, kodėl mes miegame su dukrele vienoje lovoje. Dar mūsų močiutės sakydavo: guldyk atskirai, o pripras – nebeišvarysi. Man nutiko taip – dukrelė tiesiog vieną vakarą pati pasiprašė miegoti savo lovoje. Nebuvo jokios prievartos, jokių prašymų“, – džiaugiasi tėvas.
Griežta kontrolė, diktatūra, anot jo, švietimą turėjo palikti su sovietmečiu, o mokytojui, kaip ir bet kuriam žmogui, svarbu visą gyvenimą tobulėti.
„Keista, kai žmogus po 50 metų save nurašo – neva liko tik pensija ir jau pabaiga. Reikia visą gyvenimą savęs ieškoti iki paskutinio atodūsio. Galbūt savęs net ir nerasi, bet svarbiausia ir bus tas ieškojimas“, – įsitikinęs lopšelio-darželio direktorius.
Nuo gėlių iki karybos
Pats Justas turi sočiai užmačių, ką dar naujo išbandžius. Jis slidinėja, fotografuoja, yra surengęs keletą personalinių fotografijos parodų miesto bibliotekose. Anksčiau J. Petrulis skraidydavo motociklu trasoje, bet šis sportas liko praeityje – jaunas tėtis nebenori taip rizikuoti. Dabar adrenalino jis teberagauja lietuviams dar neįprasta veikla: Justas yra laipiojimo medžiais entuziastas.
„Nežinau, ar yra daugiau kas Lietuvoje tuo užsiima. Ginkluotas specialiomis virvėmis, trosais, kabliais lipu į medžius, dažniausiai pušis. Galima nuo vieno kamieno persikelti ant kino, nesiekiant žemės. Yra netgi specialių palapinių ir laužaviečių medžiuose įrengti bei nakvoti“, – įdomius dalykus pasakoja Justas.
Ir gyvena jis Tičkūnų kaime, kur miškas ranka pasiekiamas. Užmigdęs dukrelę pietų miego, tėtis dažnai lekia prie artimiausių medžių kelioms valandoms. Taip pat Justas užkietėjęs sodininkas. Jo nedideliame sklype karaliauja tikras angliškas sodas, kuriame veši bene 20 rūšių miskantų, 15 rūšių hortenzijų, dar daug ežiuolių, flioksų, raganių ir dekoratyvinių spygliuočių.
„Panevėžio turgaus pardavėjos jau mane pažįsta ir klausia, ko dar norėčiau pasisodinti. Žemė, gamta man yra tikrasis poilsis. Iki sukuriant šeimą dažnai leisdavausi į žygius – kartais net savaitei išeidavau vienas su palapine. Daug keliaudavau po Lietuvą“, – pasakoja J. Petrulis.
Gamtos kvapai, garsai ir ramybė jam leidžia geriausiai suprasti save, suvaldyti mintis ir nusiraminti.
„Kai kas galvoja, kad dirbu su vaikais, užsiimu sodininkyste, tai gal jau man kažkas negerai ir tuoj pradėsiu sijonus nešioti, aukštakulnius batelius autis“, – juokiasi panevėžietis.
Tačiau prie visų jo pomėgių prisideda dar ir karyba. J. Petrulis yra šaulys, domisi ginklais, eina į išbandymus. Gyvenimas, anot jo, per trumpas nuobodžiauti, laikas prasmingas tampa tik išmokus ko nors naujo.
„Metai bėga, žiūrėk, ir visas dešimtmetis jau už nugaros. Ir ką tu per jį nuveikei gero? Kažką išbandei, kažko išmokai, o gal kitą išmokei?” – šypsosi mokytojas.
