Jau trisdešimt penkerius metus I. Gotoveckaitė Panevėžį vadina savuoju miestu. Nors labai mėgsta keliauti po Lietuvą, jai itin mieli ir čionykščiai miškai bei girios. Būtent juose Inga sako randanti ramybę, o kartu ir pasitenkinimą fotografuodama didžiausius gamtos turtus.
Rytais, kaip ir visi žmonės, I. Gotoveckaitė skuba į darbą. Tačiau savaitgalius ji skiria pomėgiams, iš kurių didžiausia aistra – laukinių žvėrių fotografija.
I. Gotoveckaitės pažintis su šiuo menu prasidėjo bemaž prieš dvidešimt penkerius metus, kai šeimoje visi bendrai dar dalijosi senutėliu juostiniu fotoaparatu. Jau tada visus sutaupytus pinigus Inga išleisdavo fotojuostoms.
„Man patiko įamžinti keliones, šventes, įsimintinus įvykius… – prisimena fotografė. – Kiekvieną kadrą reikėdavo gerai apgalvoti, jam pasiruošti, nes juostelės buvo atitinkamos talpos. Smagiausia dalis būdavo padarytų nuotraukų peržiūra.“
Vėliau šį pomėgį Inga kuriam laikui apleido. Kol prieš dešimt metų sugalvojo įsigyti veidrodinį fotoaparatą: patobulėjusi technika privertė iš naujo pažiūrėti į fotografiją, atsirado ir naujų galimybių.
Vis dar mokosi
Vėl pradėjusi fotografuoti I. Gotoveckaitė sako neturėjusi vienos krypties. Jos objektyvas fiksuodavo augintinius, žmones – viską, kas krisdavo į akį. O štai gamtos fotografija panevėžietės gyvenime atsirado labai netikėtai.
Gautas vairuotojo pažymėjimas Ingai tarsi atrišo rankas – iki šiol prisimena, kaip leisdavosi į smagias keliones su draugėmis po Panevėžio rajoną. Taip visiškai atsitiktinai sykį užsuko į mišką ir pamatė pro šalį pralekiančią šernę su žaviais šerniukais. Nuo to karto atėjo suvokimas, kad laukinių žvėrių šiuose miškuose galima pamatyti ir dar daugiau.
Pirmos fotografės pažintys su miško gyvūnais ir paukščiais prasidėjo dar 2017-aisiais. Iki tol mieste Inga pastebėdavo praskrendančius paukščius, bet niekada nebuvo kilęs noras gilintis į jų rūšis ar elgseną. Visgi pamažu I. Gotoveckaitė įsitraukė į užburiantį gamtos pažinimą.
„Brangiai ima iš mūsų gamta už laimę žiūrėti į ją ir ją jausti: ji pasiima mus“, – poeto, dramaturgo Justino Marcinkevičius žodžius cituoja I. Gotoveckaitė. – Būtent taip nutiko ir man. Gamtos fotografija „užkabino“ tik prieš gerus trejus metus, tad, galima sakyti, esu naujokė šitoje srityje. Vis dar mokausi suprasti gamtos pasaulį.“
Įskiepijo atsakomybę
Meilė gamtai I. Gotoveckaitės šeimoje visada buvo savaime suvokiamas dalykas. Jos mama taip pat neretai įamžina gamtos grožį ir jos gyventojus.
Kiek Inga pamena, mama visais įmanomais būdais skiepijo tą ryšį ir dukrai. Namuose netrūko knygelių apie gyvūnus, gamtą, žmogaus santykį su ja. Savaitgaliais Inga ir pati stengdavosi nepraleisti nė vienos laidos apie laukinius gyvūnus. Nuo pat gimimo jos šeimos namuose visada kartu gyveno ir šuo.
„Gyvenimas su šunimi išugdė tam tikrą požiūrį į gyvūną, atsakomybės jausmą. Tie patys prioritetai išlieka ir laukinėje gamtoje: žmogus miške turi elgtis atsakingai, gerbti ten vyraujančią tvarką“, – pabrėžia pašnekovė.
Priartėti prie gamtos
Pasak I. Gotoveckaitės, nėra literatūros ar informacijos, kaip tapti gamtos fotografu. Yra tik pati gamtos trauka – niekada nesilpstanti, tik vis stiprėjanti. Fotografės teigimu, norint padaryti tenkinantį kadrą, reikia gerai pažinoti vietovę, išmanyti žvėrių elgseną, numatyti galimus jų veiksmus vienoje ar kitoje situacijoje. O kartais tiesiog pasikliauti sėkme, nes niekada nežinai, kur ir kada kas laukia.
Didžiausią pasitenkinimą sielai, anot Ingos, teikia gyvūnų stebėjimas, jų elgsenos analizavimas. O jei prie viso šito dar pavyksta ir gerą momentą pagauti, tuomet emocijos dvigubinasi.
„Nuotrauka bet kokia kaina nėra mano siekiamybė, – tikina panevėžietė. – Būna situacijų, kai nėra galimybės nufotografuoti gyvūną – per tamsu, nepatogi padėtis, jį kažkas užstoja. Bet grįžtu namo laiminga, nes galėjau priartėti prie jų pasaulio. Kiekvieną kartą tai darydama sužinau vis naujų dalykų, ko nerašo jokiuose vadovėliuose.“
Pavasario perlas – barsukai
Gamtoje nieko nesuplanuosi iš anksto, sako fotografė. Per ilgus stebėjimus galima sužinoti, ko viename ar kitame miško take tikėtis, bet niekada nebus garantijų, kad žvėris išeis būtent tada, kai jo lauksi.
Ingai gamtos fotografija patinka dar ir tuo, kad kartais per dieną leidžia trasi atlikti du vaidmenis. Darbo dienomis ji yra apsupta miesto šurmulio, o po darbo gali persikūnyti tarsi į kitą žmogų: persirengia maskuojančiais rūbais ir štai jau sėdi prie barsukų olos.
„Tokias išvykas praktikuoju pavasarį, kai barsukai tampa aktyvūs po žiemos miego ir vakarais lenda iš olos maitintis“, – pasakoja.
„Barsukai – vieni iš mano mėgstamiausių gyvūnų. Dėl jų laukiu kiekvieno pavasario“, – su šypsena priduria Inga, kuriai didžiausias gamtos fotografijos žavesys yra patirtos emocijos.
Rugsėjį, anot jos, abejingų nepalieka elnių vestuvės. Kiekvienas tuo laiku sutiktas didingas gyvūnas adrenalino lygį pakelia iki maksimumo. Tiesa, rujos metu nufotografuoti elnią tampa šiek tiek lengviau, nes jie praranda įprastą budrumą ir išsiduoda savo galingu baubimu, taip kviesdami pateles.
Pažintis su karaliene
Kiekviena I. Gotoveckaitės nuotrauka turi savo istoriją ir jai yra brangi. Tačiau labai ryškius prisiminimus ji saugo iš praėjusių metų. Spalio mėnesį kasmet vyksta danielių vestuvės. Kaip įprasta, Inga laukė jų pasirodančių ir staiga pamatė iš toli lėtai atsėlinantį jai dar niekada nematytą gyvūną. Pastarasis dairydamasis, uosdamas įvairius kvapus, pamažu artėjo link I. Gotoveckaitės.
Tai buvo lūšis – neįtikėtino grožio mūsų miškų katė.
„Kai atstumas tarp mūsų sumažėjo iki dvidešimties metrų, ji ramiai atsitūpė priešais mane, papozavo nuotraukoms, pasidairė ir po kelių minučių ramiai išėjo medžioti. Šitos patirties nepamiršiu niekada gyvenime…“ – patikina.
Fotografuojant gamtą, atrodytų, I. Gotoveckaitei ne sykį teko pažvelgti tiesiai baimei į akis. Kad ir tą kartą, kai netikėtai atsidūrė vos už trisdešimties metrų nuo elnės su jaunikliu ir trijų išalkusių vilkų, bandžiusių sumedžioti elniuką. Tačiau fotografė tikina jokios baimės tokiomis akimirkomis niekada nejaučianti, o vilką svajojanti pamatyti ir iš dar arčiau. Inga įsitikinusi: visos baimės kyla iš nežinojimo.
„Tąkart netyčia sutrukdžiau vilkams medžioti, tad jiems beliko atsitraukti. Tačiau šitą situaciją aš vadinu unikalia, o ne ekstremalia. Nors daugelis taip tikrai nemanys“, – šypteli fotografė. Anot Ingos, vilkai mūsų visuomenėje per daug demonizuojami. Jie yra tokie patys miško gyvūnai kaip stirnos, lapės, voverės – miško dalis.
Tyko valandų valandas
Paklausta, kas fotografuojant miško gyventojus yra sudėtingiausia, I. Gotoveckaitė svarsto, jog viskas greičiausiai priklauso nuo situacijos.
„Per elnių ar danielių vestuves pagrindinis tikslas – sulaukti jų ir įamžinti. Tuomet nueinu į pasirinktą vietą ir laukiu, kol kažko sulaukiu. Arba kol turiu kantrybės. Būna ir taip, kad tarsi nematoma jėga veda už rankos – tuomet vadovaujuosi nebe protu, o nuojauta“, – pasakoja.
Gamtos fotografai – veikiausiai kantriausi žmonės pasaulyje. Pripažinkime, kad tikrai ne kiekvienas galėtų valandų valandas tūnoti kažkur pelkėje ar miško tankmėje, laukdamas pasirodančio briedžio ar vilko.
Prieš porą metų I. Gotoveckaitė dar neturėjo supratimo, kad geriausios gyvūnų nuotraukos padaromos ne vaikštant po mišką, o jų tykant. Būdavo, per dieną nueidavo daugiau nei dešimt kilometrų ir vis stebėdavosi, kodėl nepasisekė nieko pamatyti arba žvėris pralėkė nespėjus net rankos pakelti.
„Pamažu išsiugdžiau kantrybę ir dabar galiu pralaukti tiek, kiek man reikia. Bet ilgiau keturių valandų vienoje vietoje nesugebu išbūti“, – nusijuokia.
I. Gotoveckaitė atvira: būna dienų, kai namo tenka sliūkinti ir be įspūdingo fotolaimikio. Ir ganėtinai dažnai. Bet ką padarysi – norint eiti į priekį, visada reikia tobulėti. O jos svajonės gana realios: kiek kokybiškiau įamžinti stambiausią mūsų miškų medžiotoją – vilką, tauriųjų elnių ar danielių kovas, vėl sutikti lūšį. „Daugiausia mane domina stambesni miško žvėrys: stirnos, elniai, danieliai, stumbrai, plėšrūnai, – vardija pašnekovė. – Būna, mūsų keliai prasilenkia ir tenka grįžti tuščiomis. Tačiau tai nereiškia, kad diena praėjo veltui!“
Vilionėmis neužsiima
Į mišką įžengus mums, paprastiems žmonėms, nedažnai pavyksta pamatyti retą paukštį ar stambesnį žvėrį. I. Gotoveckaitė sako dabar žinanti, jog tai – labai natūralu. Dvikojis atėjūnas miške yra suvokiamas kaip grėsmė. Todėl gamtos fotografai ir rengiasi maskuojančius drabužius – kad bent tam kartui priverstų žvėrį suabejoti tuo, ką mato. „Bet jei žvėris suprato ar pajuto esant žmogų, jis iškart pasišalins“, – užtikrina Inga.
Ar norėdami privilioti gyvūną gamtos fotografai naudoja kokias gudrybes? I. Gotoveckaitė sako nenaudojanti jokių viliojimo priemonių žvėrims ar paukščiams. Ji tiesiog stengiasi netrikdyti gyvūnų savo buvimu.
„Pavasarį ypač nerekomenduojama vilioti paukščių garsais, kai jie renkasi porą, suka lizdus ar peri jauniklius. Man tokie būdai nėra priimtini“, – tvirtų įsitikinimų laikosi gamtos fotografė, pabrėžianti, jog fiksuojant laukinę gamtą ir jos gyvenimą, svarbu kiek įmanoma išlikti nepastebėtam ir gamtą tausoti.
Atgauti pusiausvyros – į gamtą
I. Gotoveckaitė pataria: norint padaryti geresnės kokybės kadrų, reikia investuoti ir į fototechniką – mobiliojo telefono tikrai nepakaks. Tačiau, jos manymu, net ir labai brangi technika savaime nesukurs šedevrų, nes mygtuką spaudžia fotografas. Fotografuoja Inga daugiausia dviejuose miškuose Panevėžio rajone – per tuos metus spėjo pažinti šias vietoves.
„Galiu spėti, nujausti, bet niekada negaliu garantuoti, kad būtent toje vietoje sutiksiu norimą žvėrį. Dėl to kartais ir tenka grįžti tuščiomis“, – paaiškina.
Paklausta, ar yra tokia vieta Lietuvoje, į kurią tiesiog traukte traukia nuvykti ir įamžinti laukinės gamtos perlus, fotografė prisipažįsta, jog kol kas labai puikiai jaučiasi ir tyrinėdama Panevėžio rajono gamtą.
„Turime gražių miškų su didele gyvūnų įvairove. Jau penkiasdešimt metų galime didžiuotis laisvais stumbrais. Miškuose ganosi gana gausios tauriųjų elnių, danielių bandos. Prieš kelerius metus netgi meška pražingsniavo netoli Ėriškių“, – negali atsidžiaugti Inga.
Nors atrodytų, kad žmonės jau daug ką yra matę ir nebėra kuo nustebinti, akivaizdu, jog jiems ypač patinka gamtos fotografija. Tą pastebi ir I. Gotoveckaitė. Svarsto, kad galbūt tie iš mūsų, kas turi mažai galimybių pabūti laukinėje gamtoje, nesąmoningai siekia bent tokio ryšio su ja.
Pati daugybe laiko praleidusi gamtos apsuptyje, Inga teigia, jog ji kaip niekas kitas sugeba atpalaiduoti, moko užsimiršti, atrasti naujų potyrių, pažinti save. Būnant gamtoje tarsi išnyksta visos problemos ir gali tiesiog mėgautis nuostabia akimirka.
„Didelis gyvenimo tempas, lėkimas vargina, išsunkia fiziškai, dvasiškai, emociškai. Pabuvęs gamtoje žmogus atgauna pusiausvyrą“, – sako fotografė.
