„Panevėžio balsas“ jau rašė apie Lietuvos archyvų teikiamą pagalbą privatiems asmenims, trokštantiems susipažinti su giminės genealoginiu medžiu. Minėjome ir bene didžiausią protėvių paieškų keliamą riziką – „nusavinti“ svetimą giminaitį (nes žmonių tokiu pačiu vardu ir pavarde, gyvenusių net tame pačiame kaime, buvo ne vienas ir neretai ne du, ir ne trys). Vien dėl to kreipiantis į archyvą jau reikėtų turėti sukaupus kuo daugiau pradinės informacijos apie ieškomus asmenis. Tai padės juos tiksliai identifikuoti. Tačiau net ir tuomet yra tikimybė susidurti su kliūtimis. Pavyzdžiui, sužinoti, kad kai kurių giminaičių nė neverta ieškoti archyvuose.

Kai kada ieškoti dar per anksti

Kaip sako Lietuvos valstybės istorijos archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja Neringa Češkevičiūtė, jei giminės šaknų ieško dvidešimtmetis, jo seneliai greičiausiai dar net nėra pensijoje. Todėl pradėti paieškas paprastai rekomenduojama nuo tarpukario – „smetoninės Lietuvos“ kartos.

Tuo laikmečiu svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai buvo fiksuojami metrikų knygose (vėliau –civilinės būklės aktų registravimo knygose). Bet sovietmečiu, kai gyventojai tapo gerokai mobilesni, civilinės metrikacijos skyrių informacija – savotiškai irgi.

„Jei žmogus gimė Vilniuje ar Kaune, tai nereiškia, kad ten rasi registruotą gimimą“, – sako N. Češkevičiūtė.

Be to, anot jos, sovietmečio dokumentuose, ypač Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir pokario, informacijos kiekis minimalus. O ir tas nežinia ar tikslus, nes saugantis okupacinių valdžių represijų dalis jos slėpta.

Ne kartą kito ir Lietuvos administracinis suskirstymas, tad atrinkti buvusių giminaičių gyvenamąją vietovę gana sudėtinga – kai kurie rajonai jau nebeegzistuoja.

Pradedant nuo tarpukario kartos giminaičių ir žinant, kurioje bažnyčioje jie krikštyti, kas buvo jų tėvai, ar turėjo brolių ir seserų, žinant gimimo eiliškumą arba bent jauniausias ar vyriausias vaikas buvo, yra paprasčiau ir tiksliau.

„Šios elementarios informacijos iš ieškančiųjų prašoma tam, kad rastas asmuo nebūtų tik bendrapavardis, o būtent tos šeimos atstovas“, – paaiškina N. Češkevičiūtė. Pasak jos, jeigu nurodoma, kad ieškoma Jono Petraičio, gimusio sausio 15 dieną konkrečiais metais, Juozo ir Petronėlės sūnaus, suklysti praktiškai neįmanoma.

Svarbios net paskalos

Ieškant protėvių, anot N. Češkevičiūtės, labai svarbus tuoktuvių faktas. Nes beveik visų konfesijų metrikų knygose kruopščiai fiksuoti duomenys apie tai, kas ir ką vedė, iš kur jaunieji buvo, kokių tėvų.

Asociatyvi nuotr.
Foto: Shutterstock

„Tėvų nurodymas labai svarbus faktorius, – pabrėžia archyvarė. – Nuo jų atsispiriama ir neriama gilyn ieškant informacijos, kad būtų surasta būtent ta šeima“, – tvirtina ji.

Būtina žinoti ir parapiją, kuriai priklausė protėviai: kokią bažnyčią lankė, kur giminės kapai (paprastai toje pačioje parapijoje ir būdavo).

Jeigu, sako N. Češkevičiūtė, informacijos apie tai neturima, reikėtų žinoti bent kaimą. Pagal jo pavadinimą dažniausiai įmanoma nustatyti vietovę.

„Nors, patikėkite, būna ir kuriozų, – neslepia. – Net toje pačioje parapijoje kaimų tokiu pačiu pavadinimu būna keli.“

Todėl Lietuvos valstybės istorijos archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja primygtinai pataria į genealogines paieškas nepulti stačia galva. Prieš pradedant gerai atlikti „namų darbus“ – iš vyriausių giminės atstovų surinkti kuo daugiau prisiminimų.

„Pasisodini tokį giminaitį ir išklausi viską, ką žino: kur bažnyčia buvo, kiek brolių, sesių turėjo… Susirenki maksimumą pasakojamosios informacijos – netgi giminės legendas ir paskalas, nes kažkur vis tiek gali užkabinti racionalų grūdą“, – patikina archyvarė.

N. Češkevičiūtės teigimu, jeigu pasiseka, šeimyna kartomis gyveno vienoje vietoje. Tuomet peržiūrėjus tos parapijos dokumentus greitai surandama, ko reikia.

„Gerai, jei trys keturios kartos viename kaime, vienoje troboje tuokėsi, gimdė, mirė… Kadangi nuotakas iš kažkur atsiveždavo, klausi, o iš kur močiutę parsivežė? Nuo to atsispiri. Kai randi vietą, kur buvo šeimos lizdas, gali ieškoti toliau“, – sako ji.

Įvairiomis kalbomis

Kaip pasakoja N. Češkevičiūtė, yra vietovių, kur sudaryti genealoginį medį būtų sudėtinga – net neapsiimama. Prie tokių archyvarai priskiria Seinų vyskupiją, Užnemuną. Po Antrojo pasaulinio karo bombardavimų, informacijos apie ten gyvenusius žmones telikę tik fragmentai, ir tik vienos kitos bažnyčios duomenys dar atsekami.

„Nėra su kuo dirbti“, – apie to krašto gyventojų genealoginius tyrimus sako Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja. Esą kas iš to, kad išliko įspūdingo amžiaus senųjų bažnytinių knygų, jeigu yra gero pusės šimtmečio tarpas, tad neįmanoma atsekti kelių kartų žmonių. Taigi niekada nebūsi tikras, ar tikrai radai tinkamą asmenį.

Vis dėlto katalikų šeimų šaknis daugeliu atvejų galima atsekti iki maždaug XVIII amžiaus.

Archyvai
Foto: Sekundė.lt

Pasak N. Češkevičiūtės, didžioji dalis Lietuvos priklausė Žemaičių arba Telšių vyskupystei, tarp jų ir Panevėžio kraštas. O joje bent jau dekanatinės vyskupijos knygos išlikusios praktiškai visų bažnyčių ir buvo visos centralizuotai tvarkomos maždaug nuo 1795 metų (be to, kad savo knygas tvarkydavo ir kiekviena bažnyčia).

„Nuo XVII amžiaus buvo bažnytinio susirinkimo susitarimas, kad reikia vesti bažnytines knygas. Bent jau katalikų, jos buvo atitinkamos formos, bet rašytos lotyniškai ir ištisiniu tekstu. Trys eilutės: aš kunigas toks ir toks, pakrikštijau tokį kūdikį tokių tėvų… Ir viskas“, – archyvarės teigimu, įrašų būta itin lakoniškų.

Priklausomai nuo bažnyčios, lotynų kalba senosiose knygose vartota iki 1827–1828 metų. Nuo 1827-ųjų, kai kur net nuo metų vidurio – liepos mėnesio – metrikų knygose vietoj ištisinio lapo atsirado grafos.

Nuo 1827–1828-ųjų iki maždaug 1850 metų rašyta jau lenkų kalba. XIX amžiaus viduryje, kai kur nuo 1855-ųjų, kai kur nuo 1865 metų, atsirado įrašų rusų kalba. Ir ji vartota labai ilgai.

„Manoma, kad jei jau 1918 metais Lietuva buvo nepriklausoma, tai visos knygos iš karto nuo pirmos dienos buvo rašomos lietuvių kalba. Ne. 1914–1918 metai – Pirmojo pasaulinio karo laikotarpis“, – aiškina N. Češkevičiūtė. Todėl karo laikotarpio metrikų knygose įrašai gali būti tiek rusiški, tiek vokiški – galima net aptikti lotyniškų.

Reikšminga kiekviena raidė

Kai kur metrikų knygose svetima kalba vartota ir 1920 metais. N. Češkevičiūtė spėja, kad tai daugiausia priklausė nuo klebono valios.

Archyvarė mena ir atvejį, kai Lietuvos valstybės istorijos archyvui įkėlus tų metų metrikinio įrašo pavyzdį į socialinius tinklus, vienas pilietis smarkiai pasipiktino, kodėl tas vis dar rusiškas.

„Dar gal nepersiorientavęs kunigas buvo“, – šypsosi N. Češkevičiūtė.

Neringa Češkevičiūtė
Foto: Sekundė.lt

Jos teigimu, o kai kur ir anksčiau nei 1920-aisiais jau pereita prie lietuvių kalbos, bet toji buvusi senovinė, „smetoninė“.

Daug reikšmės turėjo ir kunigo raštingumas ar tiesiog papratimas, tad lietuviškame įraše gali būti daugiau klaidų nei rusiškame. Dėl to, pasak N. Češkevičiūtės, daugiausia problemų kyla piliečiams, kurie į archyvą kreipiasi prireikus pažymos nustatyti juridinį faktą. Šeimos pavardės būna įrašytos su klaidomis. O faktas, kad katalikai dažniausiai buvo krikštijami tais pačiais šventųjų vardais – Juozapas, Kazimieras, Pranciškus, Stanislovas, – irgi nepadeda atsirinkti giminaičių.

Nepriklausomos Lietuvos laikais kilus lietuvinimosi vajui, painiava dėl vardų dar padidėjo.

„Tada atsirado Kazys, Juozas, Stasys, Pranas, – vardija N. Češkevičiūtė. – Ir kaip dabar žmonėms žinoti, ar tai tas pats asmuo, kai metrikų knygoje įrašytas kaip Pranciškus, o ne Pranas?“

Panašių bėdų netrūksta ir su pavardėmis. Caro laikais buvęs Stankevič, tai yra Stankevičiumi, nepriklausomos Lietuvos laikais žmogus galėjo tapti ir Stankumi – pakakdavo kam nors kokiame nors dokumente nukirsti galūnę.

„Tad būna, jog šeimoje trys vaikai, gimę iki 1918 metų, – visi Stankevičiai, o gimusieji vėliau – jau Stankai, – pasakoja archyvarė. – Kai vienų tokia pavardė, kitų – kitokia, kyla problema nustatant giminystės ryšį.“

Viską gali pakeisti ir vienintelė klaidinga raidė, pavyzdžiui, Stankus vietoje Stonkus. „Genealogijai tai įdomu, bet žmonėms pridaro problemų, nes ta viena raidytė rodo, kad tu tarsi ne tai šeimai priklausai“, – priduria pašnekovė.

Neatsimenantys, ką prarado

Ieškantiesiems protėvių dažnai kirba viltis aptikti giminėje ir lašą kitą mėlynojo kraujo – nė vienas nenusimintų sužinojęs, jog proprosenelis buvo bajoras.

N. Češkevičiūtės teigimu, ši tikimybė nėra tokia ir menka. Nors esama niuansų.

„Visur skaičiuojama, kad kokie du procentai gyventojų buvo iš bajoriško sluoksnio, turėjo kilmingo kraujo, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kaip nei vienoje kitoje Europos bendruomenėje, vidurkis buvo apie aštuonis procentus visuomenės“, – sako archyvarė, neseniai skaičiusi, jog ši visuomenės dalis galėjusi siekti ir vos ne 12 procentų.

Tiesa, kiek tokie skaičiavimai moksliškai pagrįsti, nežinia. Tačiau Lietuvos valstybės istorijos archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėjos teigimu, jos darbo praktika rodo, kad maždaug pusė užsakovų tikrai kažkurioje kartoje suranda kilmingą protėvį.

„Tai vadinama smulkioji šlėkta, kuri, kaip sakoma, neatsimena, kaip prarado“, – sako archyvarė. Ji turi elementarų paaiškinimą, kaip tai galėjo nutikti, mat ne kartą pati matė tą bajoriškose bylose.

Tarkime, XIX amžiaus pabaigoje jūsų protėvių socialinė kilmė nurodoma kaip valstiečiai, pasakoja N. Češkevičiūtė. Tačiau pradėjus gilintis paaiškėja, kad apie 1850-uosius giminės linijoje aptinkamas įrašas apie santuoką miestiečio, realiai gimusio bajoru.

Neturėjo pinigų įrodymams

Specialistės teigimu, toks smulkiųjų bajorų perėjimas iš vieno socialinio sluoksnio į kitą vyko labai paprastai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės genealoginių medžių ir bajorystės patvirtinimo dokumentų praktiškai nebuvo.

Asociatyvi nuotr.
Foto: Shutterstock

„Būdavo garbės žodis, ir seimeliuose vienas kitą palaikydami pripažindavo bajorystę, – aiškina pašnekovė. – Lietuvai tapus carinės Rusijos dalimi su Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijomis, 1885 metais visiems LDK bajorams buvo pritaikytos vadinamosios Jekaterinos taisyklės.“

Kitaip tariant, Lietuvos bajorų teisės buvo prilygintos Rusijos bajorų, tačiau pasakyta, kad bajorystę būtina įrodyti dokumentais.

Tam buvo sukurta visa procedūra ir atitinkamos institucijos. Egzistavo specialios dokumentų formos, kurias būtinai reikėjo užpildyti, paskui būdavo svarstymai, sudaromi sąrašai. Taigi kartais į vieno asmens bylą guldavo keli šimtai lapų, o juk dokumentus reikėjo sutvarkyti ir sau, ir vaikams. Nenuostabu, jog tą padarė ne visi Lietuvos bajorai.

„Ir randi kokį XIX amžiaus vidurio dokumentą, kuriame rusiškai parašyta, kad toks ir toks dėl blogos finansinės padėties nepateikė dokumentų“, – paaiškina N. Češkevičiūtė.

Jos teigimu, popierius turėjo būti su žyminiu ženklu, o jis buvo nepigus. Reikėjo ir iš įvairių apskričių atsisiųsti daug dokumentų.

„Viskas kainavo, – apibendrina archyvarė. – Vieni bajorai šią procedūrą vertino rimtai ir galėjo susimokėti, tad dokumentus susitvarkė. Kiti taip ir paliko iki geresnių laikų. O treti dar paprasčiau galvojo: ir taip žinau, kad esu bajoras, tad kodėl turiu įrodinėti?“

Ir meilė, ir ekonomika

Tokiose giminėse, kur tėvas nesutvarkė nei paties, nei savo vaikų dokumentų, anūkams buvo dar sudėtingiau tą padaryti. Ir jie jau buvo priskiriami žemesniam luomui.

Arba, tarkime, iš Panevėžio apskrities parapijos toks bajoras persikėlė į Panevėžį, dokumentuose nurodomas jau kaip miestietis.

„Keitėsi jo socialinis statusas ir jei neįrodytas bajoro statusas, taip ir liko“, – sako N. Češkevičiūtė.

Būta ir kitokių atvejų. Net ir XIX amžiaus pirmoje pusėje galima rasti, kad nusigyvenęs bajoras vedė valstietę arba nusigyvenusi bajoraitė ištekėjo už valstiečio. Archyvarės teigimu, nereikia pamiršti, kad tais laikais vedybos buvo ekonominis kontraktas. Nusigyvenęs bajoras ir koks nors prakutęs laisvas valstietis su krūva dukterų neretai pasinaudodavo galimybe sujungti titulą su žeme ir turtu.

Tačiau šioje situacijoje svarbu kitkas.

Pasak N. Češkevičiūtės, jei bajoras vedė valstietę, tai ji po santuokos tapo bajore, o vaikai – bajoraičiais. Tačiau jeigu bajoraitė ištekėjo už valstiečio, tegul ir labai turtingo, jau viskas: ne tik ji prarasdavo savo socialinį statusą, bet ir palikuonys.

„Jos vaikai dokumentuose bus įrašyti kaip valstiečio Jono vaikai“, – sako.

Tų vaikų proproproprovaikaičiai tai sužinoję esą ir supyksta. Tuomet archyvarė jiems patarianti tokį faktą tiesiog priimti kaip gražią meilės istoriją: tolimoje praeityje giminaitė ištekėjo už neturtingo, bet mylimo žmogaus.