„Dabar labiausiai džiaugiuosi universitetinėmis studijomis. Šie metai man yra baigiamieji ir studijoms skiriu daugiausia laiko ir dėmesio“, – sako Berta.

Be studijų, karė visuomet randa laiko gamtai.

„Žygiai, pelkių ir miškų tyrinėjimas man visuomet suteikia ramybę ir pasitenkinimą. Iš naujo atradau meilę knygoms, todėl tikrai nemažą laiko dalį praleidžiu skaitydama“, – pasakoja B. Radvilaitė.

Augina „patriotuką“

B. Radvilaitė sako neturinti įspūdingos, išskirtinės istorijos apie tai, kaip ji atsidūrė Lietuvos kariuomenės gretose. Tiesiog labai dažnai daugelyje gyvenimo sričių savęs klausdavo, kodėl negali vieno ar kito imti ir padaryti.

„Vienu metu mano gyvenimas buvo pasisukęs ne į pačią lengviausią ar patogiausią pusę, buvo daug dalykų, kurių niekada neišdrįsdavau padaryti pati, neverčiama“, – aiškina Berta.

Lygiai taip pat buvo ir dėl karo tarnybos, kol sau pasakė, kad jai pačiai atrodo, jog negali ir nesugeba. Ir jau po savaitės sėdėjo Karo prievolės ir komplektavimo skyriaus laukiamajame. Ketverius metus tarnaujanti karė neslepia, jog iki paskutinės minutės, kol įlipo į autobusą, vežantį Ruklos link, turėjo daug dvejonių ir baimių. Tačiau kelio atgal nebebuvo.

Berta Radvilaitė

„Mano sprendimą stoti į kariuomenę iš dalies nulėmė dar ir tai, jog skirtinguose padaliniuose dirbo pažįstamų. Ir tikriausiai tas mano mažas „patriotukas“ viduje“, – šypteli Berta.

Įkvėpė senelio istorija

B. Radvilaitės šeimoje buvo tarnavusių įvairiais Lietuvos istorijos laikotarpiais. Tačiau labiausiai merginai imponuoja jos prosenelis, ištikimai tarnavęs tėvynei, patyręs skaudžios tremties skonį, tačiau sugebėjęs rasti jėgų ir ryžto grįžti namo pas šeimą.

„Jo istorija mane įkvepia ir įrodo, kad nesvarbu, kuria puse pasisukusi sėkmė, niekada nevalia nuleisti rankų. Turi daryti viską, kas tavo galioje, kad pasiektum tikslą“, – pabrėžia Berta.

Būti Lietuvos kariuomenės dalimi panevėžietei ne tik garbė, bet ir didžiulė atsakomybė. Tarnyba kariuomenėje jai reiškia įgytas žinias, supratimą bei gebėjimus esant reikalui būti pasiruošusiai ginti savo šalį. Ypač dabar, kai priešiškai nusiteikę kaimynai rengia įvairias provokacijas.

„Galiu pradėti priesaikos žodžiais: „Negailėdama jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę…“. Visi kariai, tarp jų ir aš, esame davę priesaiką tėvynei. Ir jeigu prireiks, eisiu ir darysiu tai, ką turėsiu, kad užtikrinčiau tėvynės ir joje gyvenančių žmonių saugumą“, – ryžto netrūksta Bertai.

Paklausta, ką jai yra patriotizmas, B. Radvilaitė teigia, jog tai pirmiausia meilė savo šaliai.

Berta Radvilaitė

„Lietuva – mano mylimas kraštas, mano namai. Aš čia gimiau, užaugau ir toliau kuriu savo gyvenimą čia. Mūsų šalis yra be galo graži, daug pasiekusi ir turtinga. Mėgstu sakyti: „Maža šalis su didele širdimi“, – kalba Berta.

Visada yra išeitis

Pasak B. Radvilaitės, gyvenimas kariuomenėje labai dinamiškas. Čia įprastos pratybos poligonuose, koviniai šaudymai, individualus bei kolektyvinis karinis rengimas. Tačiau kariai taip pat yra ir eiliniai darbuotojai, atliekantys įprastas užduotis.

Bertos darbas yra glaudžiai susijęs su viešaisiais ryšiais. Ji atsakinga už vizitų, renginių organizavimą, tarpusavio ryšių palaikymą ir bendradarbiavimą su civilinėmis institucijomis.

B. Radvilaitė prisimena, jog atlikdama nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą išgyveno daug dvejopų jausmų. Tačiau tai, anot jos, natūralu.

„Juk viskas nauja ir šviežia. Buvo įvairių situacijų ir sunkumų. Tikrai nemeluosiu, buvo šmėkštelėjusi mintis viską mesti ir eiti savais keliais. Tačiau vis primindavau sau, jog nėra padėties be išeities“, – pasakoja Berta.

Tokiu principu ji vadovaujasi ir dirbdama profesinėje karo tarnyboje.

„Kai sunku ir norisi bėgti nuo problemos, visą laiką gerai pagalvoju, ar tikrai nieko negaliu padaryti, kad pakeisčiau situaciją. Dažniausiai viskas išsisprendžia, tik reikia rasti sprendimo būdą“, – įsitikino karė.

Berta juokauja iškilusių iššūkių tikrai nebandanti spręsti ginklu. Visgi ji puikiai išmano, kaip karine amunicija reikėtų naudotis.

Berta Radvilaitė

„Nesu ginklų ekspertė, tačiau kiekvienas karys jam priskirtą ginklą turi gerai pažinti – nuo jo išrinkimo ir surinkimo, priežiūros iki naudojimo ir saugos veiksmų. Tai kaip naujas telefonas, tiesiog reikia juo išmokti naudotis“, – sako karė.

Neskirsto vyrų ir moterų

Noras, ryžtas tobulėti ir siekti – tai B. Radvilaitę atvedė į kariuomenę. Pritapti išimtinai vyriškoje kompanijoje jai nekilo jokių bėdų. Šiandien kariuomenėje pakankamai moteriškosios lyties atstovių ir tarnyba joms nebėra jokia naujiena.

„Ir aš atėjusi tarnauti nebuvau išskirtinė. Kolektyvas šiltai priėmė. Kariuomenėje nėra vyrų ar moterų. Mes visi esame kariai. Visi turime tas pačias kovines užduotis, reikalavimus, vienodą aprangą“, – vardija Berta.

Tarnauti kariuomenėje B. Radvilaitei iš pat pradžių pasirodė labai įdomu. Ypač tada, kai turi progą dalyvauti tarptautinėse pratybose. Žavi ne tik naujos pažintys, bet ir proga stebėti kitų šalių karių pasiruošimą, pačiai dalyvauti sudėtingose užduotyse. Kiekvienos tokio masto pratybos palieka labai ryškų pėdsaką.

Tarnybos metu, anot B. Radvilaitės, tikrai galima daug ko išmokti – planuoti laiką, punktualumo, disciplinos, orientuotis aplinkoje ar išgyventi neįprastomis sąlygomis. O dar svarbiau jai tai, ką tarnyba duoda asmenybės augimui.

„Supratau, kaip svarbu išlikti kritiškam ir blaivaus proto net ir esant ypač įtemptai padėčiai, nes viena klaida gali reikšti labai daug. Suvokiau, koks svarbus yra komandinis darbas, tarpusavio supratimas ir bendrystė“, – vardija karė.

Beribės kūno galimybės

Apie apsisprendimą stoti į Lietuvos kariuomenę artimiesiems pranešusi B. Radvilaitė neslepia pradžioje sulaukusi daug nuostabos. Buvo ir bandančių atkalbėti, dažniausiai prisidengiant teiginiu, jog tai – nemoteriška. Tačiau, Bertos manymu, toks požiūris į tarnybą jau atgyvenęs.

„Dabar tikrai jaučiu palaikymą ir supratimą. Kartais netgi sulaukiu pagyrų, jog išdrįsau ryžtis tokiam žingsniui. Tikrai žinau, kad kai kurie pasigiria, jog jų artimas žmogus tarnauja kariuomenėje“, – juokiasi B. Radvilaitė.

Berta Radvilaitė

Tarnaudama B. Radvilaitė sako dar kartą sau įrodžiusi, koks nuostabus yra žmogaus kūnas ir kokios beribės jo galimybės.

„Pamačiau, kiek jis sugeba dėl mūsų padaryti, prisitaikyti, jam beveik nėra nieko neįveikiamo. Tik, žinoma, reikia žinoti, kada sustoti ir duoti jam pailsėti“, – aiškina karė.

Nebijo klysti

B. Radvilaitė visada būdavo labai smalsi, jai nuolat reikėdavo pačiai viską paliesti, patirti, pamatyti. Taip pat yra ir jau suaugus.

„Stengiuosi niekada apie jokią veiklą nespręsti iš jos viršelio, kol pati nepabandau“, – tikina Berta.

Per visus metus B. Radvilaitė pakeitė nemažai specialybių. Kitiems tai atrodytų kaip nepastovumas, bet jai – nauja patirtis.

„Net ir to paties pobūdžio darbas kitoje vietoje gali būti kardinaliai kitoks. Tas kardinalumas mane ir traukia. Padeda pamatyti skirtingas tendencijas skirtinguose kolektyvuose, padeda augti pačiam“, – įsitikinusi Berta.

Paklausta, kaip jaunam žmogui atpažinti savo pašaukimą, B. Radvilaitė sako neturinti vieno teisingo atsakymo. Ji siūlo tiesiog nesustoti savęs ieškoti.

„Ir aš vis dar savęs ieškau. Tikiu, jog turime ieškoti tol, kol rasime – keisdami darbus, hobius. Juk negalime teigti, kad mums kažkas nepatinka, kai niekada nesame to bandę“, – samprotauja pašnekovė.

Tokią situaciją ji prilygina neragautam maistui – dažnai sakome, kad neskanu, nors niekada ir neparagavome.

„Dažniausiai kalta mus stabdanti baimė. Nieko blogo, jeigu pabandysime ir mums tiesiog neišeis, nereikia bijoti to pripažinti. Jeigu viskas išėjo gerai – valio! Judame tinkama linkme. Neišėjo – irgi valio, nes jau žinome, kad tai, ką darėme, – ne mums“, – kalba Berta.

B. Radvilaitė neatmeta galimybės, jog kažkada ateis diena, kai atsisveikins su karo tarnyba ir eis ieškoti naujų patirčių. O jeigu ji ir ateis, nė neabejoja, jog vis tiek užsirašys į Krašto apsaugos savanorių pajėgas ir bent taip prisidės prie savo šalies saugumo.